Lietuvos partizanai

Sėkmingai atlikęs misiją Lenkijo­je, J.Lukša grįžo vadovauti Birutės rinktinei, tačiau neilgam. 1947 metų gruodžio 15 dieną jis gauna VGPŠ įsakymą pasiruošti naujai kelionei į užsienį. Šį kartą jo kelias per Rytp­rūsius ir Lenkiją vedė kur kas toliau – į Švediją, Vakarų Vokietiją ir Pran­cūziją. <…> 1950-ųjų spalio trečiosios naktį J.Lukša su partizanais iš užsie­nio Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu parašiutais nu­sileido netoli Tauragės, kai prarado konteinerį su radijo stotimi ir kitais būtinais daiktais ir kokie sunkumai jų laukė kelyje į paskirties vietą – Kaz­lų Rūdos miškus. Prisiminki­me, kas tuomet Skirmanto slapy­vardžiu veikusį J.Lukšą vėl atvedė į akistatą su mirtimi, kuri šį kartą bu­vo paskutinė. Nepaisant netikslios nusileidimo vietos ir prarasto konteinerio, operacija iš esmės prasidė­jo sėkmingai – MGB partizanų desan­to, regis, nepastebėjo. Apie tai tik metų pabaigoje informuos iš Vaka­rų grįžęs MGB agentas J.Vizbaras-Arūnas. Saugumiečiai pradeda,Skirmanto medžioklę: masiškai verbuo­ja agentus, suiminėja galimus ryšininkus. Tačiau didžiausia sėkmė jiems nusišypso kai aptinka Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko – Saidoko slėptuvę su dokumentais. Juose buvo viskas: desantininkų pa­vardės, slapyvardžiai, nusileidimo data ir vieta.

Tuomet jis dar nenujautė, kad gyveni­mas Vilniuje bus kur kas pavojingesnis nei atviri mūšiai Suvalkijos miškuose. Šiame kare nebuvo nei slėptuvių, nei aiškiai matomų priešo pozicijų.

MGB susiaurina paiešką Taura­gės miškuose ir aptinka ten J.Luk­šos grupės pamestą konteinerį su dviem radijo stotimis ir kitais daik­tais. MGB skubiai parengia Skir­manto ir jo bendražygių paieškos planą. Šimtai kareivių šukuoja ne tik Tauro, bet ir kaimyninės Dainavos partizanų apygardų teritorijas. MGB karininkai ir smogikai skuba vykdy­ti įsakymą: “Visais būdais ir visomis priemonėmis prasiveržti prie Skir­manto ir jį likviduoti.”

Žinodami, kad J.Lukša laukia dar vienos partizanų grupės iš Vakarų, saugumiečiai suplanuoja ypač slap­tą operaciją “Legendinis desantas”. Apsimetę ką tik nusileidusiais par­tizanais, MGB agentai smogikai, apsirengę parašiutininkų striukėmis iš pamestojo krovinio, ima ieškoti kontaktų su J.Lukša. Tačiau Skir­mantas, žinodamas, kad dokumen­tai, šifrai ir medžiaga, įrodanti jo grįžimą, pateko į MGB rankas ir kad jo neabejotinai ieško, buvo itin atsar­gus.

Ir kai gegužės 9 dieną MGB agentė perdavė pirmąjį laišką, kuria­me buvo prašoma susitikti su J.Luk­ša, atsakymas buvo toks: “Kas laimė­jo pingpongo varžybas 1950 metais; kokie prizai buvo įteikti laimėtojui; kokia Herberto namų šeimininkės pavardė?” Į šiuos klausimus galėjo at­sakyti tik tas, kas kartu su J.Lukša mokėsi žvalgybos mokykloje. Ope­racija “Legendinis desantas” atsidū­rė ant žlugimo ribos, tačiau įvykių scenarijų pakeitė pasirodęs naujas veikėjas – Jonas Kukauskas-Dzykis, visiškai netikėtai patekęs į J.Būtėno vadovaujamą antrąją desanto grupę. Iš tikrųjų su J.Būtėnu į Lietuvą turė­jo skristi karininkas J.Kupstas-Ursus, tačiau dar prieš skrydį jis moto­ciklo avarijoje susilaužė koją. Prieš pat lėktuvui pakylant, J.Kukauskas ištars lemtingus žodžius: “Jeigu ma­ne pagaus, pasakysiu viską” J.Ku­kauskas paklius į saugumiečių nagus gegužės 20 dieną. Iš aptiktame bun­keryje buvusių partizanų jis vienin­telis bus paimtas gyvas. Pasak MGB dokumentų, Dzykis ne tik paskubė­jo pasiduoti pats, bet ir iki smulkme­nų papasakojo apie desantininkų parengimą ir pasišovė padėti sugau­ti J.Lukšą.

Gavęs žinią apie antrojo desan­to atvykimą J.Lukša tikėjosi per J.Kukausko atgabentą siųstuvą išsikviesti lėktuvą ir išvykti tęsti veiklos emigracijoje. Po kelių mėnesių su­sirašinėjimo ir pasimatymo su išda­viku Mauručių geležinkelio stotyje, rugsėjo 4-osios vakarą Skirmantas atvyksta į ryšininko sodybą. Ten J.Lukšos laukia MGB smogikas Ait­varas, turintis palydėti jį į susitikimą su J.Kukausku, kur jo ir jį lydinčių kovotojų laukė pasala.

“Jei Dzykis mūsų nepardavė, tai susitiksim, o jei išduoti – tada žūsi­me” – tokie buvo paskutiniai J.Luk­šos atsisveikinimo žodžiai. Pasikabi­nęs ant krūtinės dvi paruoštas gra­natas, jis žengė į pražūtį. Pačios J.Lukšos žūties aplinkybės prisime­namos įvairiai. Sutariama tik dėl vieno – susišaudymas prasidėjo tuo­met, kai išsigandęs J.Kukauskas ne­atsakė į iš anksto sutartą slaptažo­dį ir kai gelbėdamas padėtį kažką ne­aiškiai sumurmėjo vienas iš saugu­miečių. Viena iš versijų sako, kad tą pačią akimirką automato seriją bal­so kryptimi paleido Skirmantas, ta­čiau jį patį čia pat pakirto saugumie­čio kulka. Greičiausiai netgi atsitik­tinė, nes prisitaikyti aklinoje tamso­je buvo neįmanoma.

J.Lukšos kūnas buvo atvežtas į Kauno MGB kieme esantį sandėlį. Ne taip seniai atskleidus Vilniaus Tus­kulėnų parko paslaptį paaiškėjo, kur buvo laidojami Vilniaus KGB rūsiuose sušaudyti ir nukankinti žmonės. Kur savo aukas laidojo Kau­no budeliai, niekas nežino iki šiol. Belieka tikėtis, kad kada nors bus ap­tiktas ir žymaus Lietuvos partizano J.Lukšos kapas.

J.Markulio legenda tokia: jis esąs Erelio slapyvardžiu prisidengęs Aukš­taitijos partizanų organizacijos atsto­vas ir Vilniuje esančio Vienybės ko­miteto narys. Gegužės mėnesį jam pa­vyksta užmegzti ryšius su Tauro apy­gardos vadovybe. Tuo pat metu su apygardos vadais ryšį užmezga ir Lietuvoje pasirodę Vakaruose vei­kiančio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvi­nimo komiteto (VLIK) atstovas Jonas Deksnys-Daunoras ir kiti užsienio re­zistentai. Rūpintis jų saugumu ir or­ganizuoti pageidaujamus ryšius pa­vedama J.Lukšai.

J.Markulio legenda tokia: jis esąs Erelio slapyvardžiu prisidengęs Aukš­taitijos partizanų organizacijos atsto­vas ir Vilniuje esančio Vienybės ko­miteto narys. Gegužės mėnesį jam pa­vyksta užmegzti ryšius su Tauro apy­gardos vadovybe. Tuo pat metu su apygardos vadais ryšį užmezga ir Lietuvoje pasirodę Vakaruose vei­kiančio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvi­nimo komiteto (VLIK) atstovas Jonas Deksnys-Daunoras ir kiti užsienio re­zistentai. Rūpintis jų saugumu ir or­ganizuoti pageidaujamus ryšius pa­vedama J.Lukšai.

Atrodo, kad dabar bus žengtas di­delis žingsnis koordinuoto ir organizuoto pasipriešinimo link. J.Deksnys imasi formuoti Bendro demokrati­nio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimą. Antroje 1946-ųjų liepos pu­sėje iš užsienio atvykęs rezistentas susitinka su Ereliu. Šis jau gegužės mė­nesį buvo pasiūlęs įkurti Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK), kurio generalinis štabas turėjo vado­vauti visam pasipriešinimo sąjūdžiui. BDPS nuo šiol turės užsiimti tik poli­tine veikla ir bendradarbiaus su VLAK štabo Antruoju (žvalgybos) skyriu­mi. Vėliau pamatysime, kad aktyviai užsienyje veikęs VLIK’as bus spau­džiamas atsisakyti ketinimų tapti egziline Vyriausybe ir prisiimti tik užsie­nio delegatūros funkcijas.

J.Deksnys lengvai praryja Erelio kabliuką. Jis apsigyvena J.Markulio namuose Vilniuje ir prašo jo pagal­bos surengti čia pogrindžio vadų pa­sitarimą. Jis įvyksta rugpjūčio 12 die­ną. Šiame susitikime MGB provoka­torius Erelis pristatomas jau kaip VLAK pirmininkas ir BDPS vadovas. Nuo šiol BDPS, kaip politinę Vyriau­siojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) vadovybę, jau gali kontroliuo­ti priešas.

Organizuoti BDPS ir VGPŠ pave­dama J.Lukšai. Tuo tikslu jis Juozo Adomaičio pavarde apsigyvena Vil­niuje ir dėl priedangos įstoja į Vilniaus  dailės institutą studijuoti architektū­ros. Tuomet jis dar nenujautė, kad gy­venimas Vilniuje bus kur kas pavojin­gesnis, nei atviri mūšiai Suvalkijos miškuose. Šiame kare nebuvo nei slėptuvių, nei aiškiai matomų priešo pozicijų. Čia atskirti, kas draugas, o kas priešas, buvo beveik neįmano­ma. Paskirtas VGPŠ adjutantu, kuriam pavedami visi partizanų organizaci­niai reikalai, veiklos koordinavimas ir techninių klausimų sprendimas, J.Lukša nežino, kad jo tiesioginis vir­šininkas štabo vadas Vytis iš tikrųjų yra MGB agentas Vlasovas.

Sovietinis saugumas planavo vi­sam pasipriešinimo sąjūdžiui suduo­ti mirtiną smūgį 1947 metų sausio 18 dieną. Tądien numatytame partiza­nų vadų suvažiavime turėjo būti lik­viduota ar suimta visa pogrindžio vadovybė. Tačiau nuo katastrofos ir vėl išgelbsti lemtingas atsitiktinu­mas. 1946 metų gruodžio 28 dieną J.Lukša susitinka su iš Žaslių atvyku­siu broliu Antanu. Norėdami ramiai pasikalbėti, broliai išeina pasivaikš­čioti ir netikėtai sutinka pogrindi­ninką architektą Bronių Barzdžiuką. Šis kaip tik ieško Juozo, norėda­mas informuoti jį apie Kaune prasi­dėjusius rezistentų areštus. Pamėgi­nę aiškintis, iš kur saugumas gavo sui­mamų pogrindininkų pavardes ir adresus, broliai priėjo prie šokiruojan­čios išvados – visi siūlo galai veda pas J.Markulį.

Laukti nebebuvo kada. Sausio 7 dieną J.Lukša su pakeleivinga maši­na išvyksta į Kauną. Vėliau paaiškės, kad jis ištrūko tiesiog paskutinę mi­nutę – tą dieną VGPŠ adjutantas tu­rėjo būti suimtas.

Šiaip ar taip, demaskavę Erelį, pogrindininkai nė nenumanė, kad tuo jie galutinai sužlugdė ilgai ir kruopščiai MGB rengtą taktinį planą “Zapad”.

Suprantama, kad demaskavus J.Markulį, turėjo būti nulemtas ir jo likimas. Tačiau turime pažymėti, kad Erelis atsipirko tik išgąsčiu. Provoka­torius ir išdavikas, dėl kurio kaltės žu­vo ir buvo nukankinta šimtai Lietuvos patriotų, sulaukė žilos senatvės ir mi­rė 1987 metais Vilniuje, nors partiza­nai ir buvo pasmerkę jį myriop. Sau­sio 15 dieną partizanų vadų suvažia­vime dėl Erelio likimo susiformavo dvi nuomonės: vieni siūlė J.Markulį nedelsiant likviduoti (tos nuomonės buvo ir J.Lukša), kiti – palikti ramy­bėje demaskuotą šnipą ir iš naujo kurti BDPS.

Suvažiavimas ėmėsi kur­ti naują organizacijos vadovybę, pa­šalino iš jos Erelį ir perdavė jį karo lauko teismui. Pats J.Lukša prisimena, kaip bu­vo mėginta likviduoti Erelį, kuris, ži­nodamas apie partizanų planus, tuo metu jau vengė rodytis viešumoje. Ta­čiau partizanai sužinojo, kad liepos mėnesį J.Markulis ketina egzami­nuoti skolų turinčius studentus. J.Luk­ša su dar dviem kovotojais skubiai su­siruošia į Vilnių, tačiau negauna au­tomobilio, kurį turėjo parūpinti pog­rindininkas Katinas. Tuomet nutaria­ma, kad J.Lukša su Kazimieru Pypliu-Mažyliu vyks pakeleivinga maši­na, o Katinas atvažiuos motociklu. Ke­lionę apsunkina ir tai, kad partizanai beveik neturi pinigų, kurių parūpin­ti buvo apsiėmęs tas pats Katinas. Šiaip ar taip, pakeleivingu sunkveži­miu du partizanai gerokai vėluoda­mi pasiekia Vilnių.

Operacijos planas buvo toks: J.Lukša su K.Pypliu vieno studento namuo­se turėjo sulaukti Katino, o iš ten vyk­ti į Čiurlionio gatvėje esantį Medicinos fakultetą. Nušauti Erelį turėjo Karinas, nes kitus du J.Markulis puikiai paži­nojo. J.Lukša su K.Pypliu turėjo likti koridoriuje ir stebėti, ar kur nors netoliese neįsitaisiusi MGB apsauga.

Tačiau planas ima griūti. Apie pu­sę pirmos atvykę į studento nuomo­jamą butą, partizanai jo neranda. Pa­sak kaimynų, jis su kažkuo ką tik iš­važiavo motociklu. Iki egzaminų pa­baigos liko vos pusvalandis, tad drau­gai nusprendė, kad Katinas užduotį įvykdė vienas. Vykti į Čiurlionio gat­vę nebebuvo prasmės -jei Erelis nu­šautas, ten dabar knibždėte knibžda milicijos ir MGB pareigūnų. Didžiau­sias nusivylimas laukė kitą dieną, kuomet J.Lukša susitiko motociklo, kuriuo į Vilnių turėjo vykti Katinas, sa­vininką ir iš jo sužinojo, kad šis iš Kauno niekur nebuvo išvykęs. Vargu ar šiandien kas pasakys, ar tris kartus pakišęs koją suplanuotai operacijai Ka­tinas tai padarė dėl neorganizuotumo, iš baimės, ar vykdydamas kieno nors nurodymus. Šiaip ar taip, išdaviko mirties Ereliui pavyko išvengti: 1948 metais MGB jį kuriam laikui perkėlė į Leningradą.

Tačiau tuo metu partizanų lau­kė ir kur kas svarbesnė užduotis nei provokatoriaus medžioklė. Aiškiai  suprasdama, kad ginkluoto konf­likto tarp Sovietų Sąjungos ir jos buvusių sąjungininkių nebus ir okupacija užsitęs ilgiau, nei buvo manyta, rezistentų vadovybė nuta­rė intensyviai ieškoti ryšių su Va­karais.

Tuo tikslu Tauro apygardos va­dovybė 1947 metų kovo mėnesį J.Lukšą ir dar penkis kovotojus siunčia į Lenkiją. Svarbiausia šios nelega­lios kelionės misija – patikrinti ryšio punktus, gauti informacijos apie ten esančių lietuvių partizanų veiklą ir per Lenkiją nustatyti okupuotos Lietuvos ryšį su laisvuoju pasauliu.

Kovo 14-osios naktį gerai gink­luota ir puikiai pasirengusi J.Lukšos grupė sėkmingai pereina akylai sau­gomą Lenkijos sieną. “Sunku įsivaiz­duoti savijautą, atsidūrus už geležinės uždangos. Tokių džiugių valandų žmogaus gyvenime labai reta, – vėliau savo knygoje “Partizanai” prisimins J.Lukša. Tačiau ilgai džiaugtis nebu­vo kada. Išvengus susitikimo su len­kų pasieniečiais, reikėjo vykti į Varšu­vą, Krokuvą ir Gdynę, kur mūsų par­tizanų laukė nelengva misija. Vienas jos rezultatų buvo tai, kad Vakaruo­se tapo žinoma apie Erelio išdavystę, o tai Lietuvoje esantiems rezisten­tams leido vėl perimti į savo rankas ryšius su užsieniu.

Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Araminas, Kęstutis, Skrajūnas, Dau­mantas… Tai tik keli iš daugelio J.Luk­šos slapyvardžių. Per vienuolika ko­vos metų vienas žymiausių Lietuvos partizanų dažnai keitė savo vardus, tarsi norėdamas, kad jo neatpažintų nuolat šalimais sėlinusi mirtis. Reikia pažymėti, kad susitikimo su ja J.Lukšai pavyko išvengti ne kartą. Labai dažnai rezistento gyvybę gelbė­jo aplinkybės ir laimingi atsitiktinu­mai, kuriuos tarsi pakišdavo nežinia kieno nematoma ranka. Priešingu at­veju jo veikla ir gyvenimas būtų pa­sibaigęs nepraėjus nė metams nuo tos akimirkos, kai devyniolikmetis J.Lukša žengė pirmuosius žingsnius kovos su sovietiniais okupantais keliu.

Nuo kalinio iki partizano

Jei ne sovietinė okupacija, J.Luk­šos gyvenimas būtų pakrypęs visai ki­ta linkme. Pasirinkęs architektūros studijas Kauno Vytauto Didžiojo uni­versitete, jis ketino skirti savo energi­ją ne kovai, o kūrybai. Tačiau po dra­matiškojo 1940-ųjų birželio daugeliui teko rinktis kitokį kelią. Į antisovietinę veiklą J.Lukša įsitraukė jau pirma­me kurse. Iš pradžių jis platino pog­rindžio spaudą tarp patikimesnių stu­dentų, o 1941 metų kovo 4 dieną įs­tojo į Lietuvos aktyvistų frontą (LAF), kuris, aktyviai ruošėsi su­kilimui prieš sovietinius okupantus. Tačiau jau balandžio mėnesį sovietų saugumas suėmė LAF Vilniaus štabo narius, prasidėjo areštai ir Kaune. Vasaros pradžioje į NKGB akiratį pa­teko trys architektūros studentai, o bir­želio 6 dieną Kauno sunkiųjų darbų kalėjime atsiduria ir J.Lukša.

Byla sukuriama vos per trejetą sa­vaičių. Birželio 21 dieną NKGB tardy­tojai suformuluoja kaltinamąją išva­dą, kurioje nurodoma, jog J.Lukša “prisipažino kaltu, kad priklausė slap­tai organizacijai, kuriai vadovavo stu­dentas Gediminas Ruzgys. Organi­zacijos tikslas – atkurti laisvą Lietuvą”. J.Lukšos ir jo bendražygių laukė teis­mas ir mažiausiai 25 metai Sibiro la­gerių, tačiau birželio 22-osios paryčiais prasidėjusi nacių invazija įvykius pa­kreipė dar prastesne linkme.

Jau prasidėjus karo veiksmams, Kauno NKGB Tardymo skyriaus virši­ninkas Eusiejus Razauskas savo paval­diniams nurodė: “Jei nebūtų galimybės suimtuosius evakuoti, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš išvykstant juos sušaudyti.” Keturių šimtų pavojingiausiųjų sąraše atsidūrė ir J.Lukša.

Tai buvo pirmasis susidūrimas su beveik garantuota mirtimi, tačiau nuo jos išgelbėjo keli įvykiai. Jau bir­želio 22 dieną kalėjimo prižiūrėtojai išsilakstė, palikę suimtuosius likimo valiai. Vėlų vakarą į kameras ėmė laužtis NKVD kareiviai. Jie išvedė daugumą kalinių į lauką ir išvežė juos nežinia kur. Tačiau toks likimas bu­vo skirtas ne visiems. Vienintelėje 4-ojo skyriaus kameroje laikytiems ka­liniams, tarp kurių buvo ir J.Lukša, pa­vyko užsibarikaduoti. Kareiviams iš­sinešdinus, apie 7 ryto suimtieji išlau­žė kameros duris ir išėjo į laisvę. O dar po trejeto valandų per LAF aktyvistų užimtą Kauno radiofoną jau skambė­jo Lietuvos himnas ir pranešimas apie prasidėjusį sukilimą.

Smarkiai išsekęs J.Lukša kurį lai­ką praleidžia Raudonojo Kryžiaus globoje, o atgavęs jėgas drauge su bro­liu Antanu pėsčiomis patraukia Ma­rijampolės link, į gimtąjį Juodbūdžio kaimą, esantį už 30 kilometrų nuo Kauno.

1944-aisiais Lietuvą vėl okupavus sovietams, J.Lukša su broliais nutaria pasilikti gimtinėje ir toliau kovoti už jos laisvę. Šią kovą teko pradėti iš naujo – ankstesni antisovietinio ir antinacistinio pogrindžio ryšiai, kuriuos ak­tyviai mezgė Juozas, jau buvo sutrū­kinėję, daugeliui jo dalyvių pasitrau­kus į Vakarus. 1945 metais J.Lukša už­mezga ryšius su pogrindine Lietuvos išlaisvinimo taryba. Dirbdamas doku­mentų skyriuje jis aprūpina doku­mentais ne vieną laisvės kovotoją ar nuo bolševikų persekiojimų besis­lapstantį asmenį. Birželį jis įstoja į Lietuvos partizanų sąjūdį (LPS), sie­kiantį sujungti į vieną organizaciją vi­sus laisvės kovotojus. Štai čia ir pra­sideda J.Lukšos pažintis su “miško broliais”, netrukus smarkiai pakei­sianti jo gyvenimą.

LPS vadovybės įgaliotas užmegz­ti ryšius su Suvalkijos partizanais, J.Lukša rugpjūčio mėnesį susitinka su Geležinio Vilko rinktinės vadovybe ir tariasi dėl organizacinės veiklos. Le­galiai gyvenantis pogrindininkas tam­pa svarbia miško jungtimi su išoriniu pasauliu, tačiau tai trunka neilgai: lapkričio mėnesį, sovietų saugumui minant ant kulnų, jam tenka skubiai trauktis iš Kauno.

Tądien numatytame partizanų vadų suvažiavime turėjo būti likviduota ar suimta visa pogrindžio vadovybė. Tačiau nuo katastrofos ir vėl išgelbsti lemtingas atsitiktinumas.

1946-uosius J.Lukša ir jo brolis Steponas jau sutinka kaip Tauro apy­gardos Geležinio Vilko rinktinės par­tizanas. Jis tuoj pat skiriamas Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku, imasi leis­ti leidinį “Kovos keliu”, drauge su bendražygiais toliau mėgina sudary­ti bendrą partizanų karinę vadovybę.

1946-aisiais šis procesas jau buvo ne­mažai pažengęs, tad mėgindamas jam sukliudyti, sovietinis saugumas ėmėsi naujų metodų – infiltruoti į partizanų vadovybę savo žmones, kuriuos būtų labai sunku įtarti bend­radarbiaujant su priešu. Taip partiza­nų vadovybėje atsiranda buvę lietuvos kariuomenės karininkai ar bu­vusio Lietuvos prezidento svainis. Tačiau didžiausią žalą partizanų judė­jimui tuomet padarė vienas aktyviau­sių ir sėkmingiausiai veikusių saugu­mo provokatorių – Vilniaus universi­teto Anatomijos katedros vedėjas Juo­zas Markulis.