Antrosios sovietinės okupacijos pradžia

Liepos mėnesį Raudonosios armijos daliniai plūstelėjo į Lie­tuvą. Išvargę, dulkini, apskurę kareiviai, apsistoję pas ūki­ninkus, pirmiausiai ieškojo maisto ir degtinės. Išgėrę kar­tais šaudė kur pakliuvo. Šešuolių valsčiuje raudonarmietis, palypėjęs ant kalvelės, pastebėjo nuo apšaudymo pasislė­pusią ūkininko šeimyną. Išvydęs du jaunuolius – šeimininko sūnų studentą ir jo draugą, mostelėjo prieiti. Tiems priar­tėjus, nieko netaręs paleido automato seriją. Čiobiškio vals­čiuje taip buvo nušauti keli ūkininkai. Bagaslaviškyje rau­donarmiečiai surinko dvidešimt jaunų vyrų ir išsivarė nežinia kur – nė vienas išsivarytasis negrįžo.

Paskui I Pabaltijo ir III Baltarusijos fronto dalinius žygiavo užnugario apsaugos NKVD kariuomenė. Be to, į Lietuvą buvo permesta 4-oji NKVD šaulių divizija, vadovaujama tremiant Kaukazo tautas pasižymėjusio generolo majoro Pa­velo Vetrovo. Čia taip pat buvo dislokuoti keli pasienio pulkai. 1945 metų pabaigoje atkelti dar keli NKVD šaulių divizijos, vadovaujamos generolo Iljos Pijaševo, pulkai. Tai buvo savotiškos baudėjų divizijos, naikinusios nelojalius naujajai santvarkai asmenis.

Vos įžengę į Lietuvą, naujieji okupantai tuoj pat paskelbė mobilizaciją į Raudonąją armiją. Ši akcija turėjo du tikslus: patenkinti fronto poreikius ir išsiųsti iš krašto potencialius kovotojus prieš sovietinę okupaciją. Tačiau mobilizacija buvo nesėkminga: iš 35 tūkstančių iki 1944 08 10 šauktų vyrų įsa­kui pakluso vos 14 nuošimčių. Jų likimas tragiškas. Kai kurie jaunuoliai buvo nukankinti dar gabenant į surinkimo punk­tus. Štai Ukmergės NKVD viršininkas iš atėjusių šauktinių atsirinko septynis jaunuolius ir pradėjo tardyti, ar nesą parti­zanai. Jiems tylint, ėmė po vieną kankinti. Kai pabodo peiliu pjaustyti jaunuoliui krūtinę, nušovė ir įmetė į pakelės grio­vį. Dauguma mobilizuotųjų beveik neapmokyti ir prastai ginkluoti buvo išsiųsti į Kuršo frontą, kur apsupti vokiečiai prie­šinosi iki 1945-ųjų gegužės. Čia žuvo nemažai lietuvių.

Tačiau daugelis šaukiamojo amžiaus jaunuolių pasirinko kitą kelią: geriau žūti už tėvynės laisvę, negu svetimuose frontuose. Kaip naciams nepavyko įkurti lietuviškosios SS divizijos, taip ir sovietinei valdžiai sunku buvo vykdyti mo­bilizaciją. Tūkstančiai vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus mo­bilizacija buvo pakartota, o besislapstančiųjų paieškoms su­telkta keliasdešimt tūkstančių NKVD kareivių. Prasidėjo žiaurūs siautimai kaimuose ir miškų „šukavimai”. Keli rau­donarmiečių pulkai apsupdavo miškų masyvus ir grandine vyras prie vyro pereidavo kvartalą po kvartalo, tikrindami kiekvieną krūmą. Pasislėpti buvo labai sunku; dažniausiai vyrai laukdavo nakties ir tada bandydavo prasiveržti. NKVD kariuomenė naudojo pėdsekius šunis, žvalgydavo vietoves iš lėktuvų. Ieškodami pasislėpusiųjų nuo mobilizacijos vien­kiemiuose, apsupdavo sodybas ir krėsdavo rūsius, klėtis, smaigu badydavo šieno stirtas, išversdavo malkų rietuves. Ope­racijos sėkmės rodiklis buvo nušauti žmonės, todėl neradę ginkluotų “banditų” kareiviai neperspėję šaudavo kiekvie­ną, bandantį pabėgti. Dažnai žūdavo visai niekuo dėti žmo­nės. Enkavedistai, ieškodami jaunų vyrų, mušdavo ir kankindavo tėvus, reikalaudami pasakyti, kur jų sūnūs.

Ypač žiaurios buvo 1944 metų šv. Kalėdos Dzūkijoje. Čekistai žinojo paprotį šv. Kūčių vakarą susirinkti visai šeimai savo namuose, todėl nutarė šia proga pasinaudoti gaudynėms. Klepočių, Ryliškių, Lizdų, Bugonių kaimuose NKVD ka­riuomenė padeginėjo sodybas ir šaudė beginklius žmones. Tomis dienomis Alytaus apskrityje gyvi sudegė ar buvo nu­šauti 96 žmonės.

Panašios akcijos vykdytos visoje Lietuvoje. 1945 04 18 Šiaulių apskrities Gasčiunų kaime ūkininko klojime nuo mobilizacijos slėpėsi 25 vyrai. Iš Joniškio atvykęs NKVD kariuomenės dalinys apsupo klojimą ir pradėjo šaudyti pa­degamosiomis kulkomis. Bandančius išbėgti iš klojimo pa­sitikdavo automatų šūviai. Žuvo 19 vyrų, iš kurių jauniau­siam tebuvo vos šešiolika.

Pasitelkus represijas, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvoje buvo paimta į Raudonąją armiją apie 108 tūkstančių.