Apie Šturmą

Šturmą pažinau 1944, kai slapstėmės nuo bolševikų miškuose. Tą rudenį, jau pašalus, buvo pasiūlyta rinktis Rūdninkų girioje, “raudonųjų partizanų” bunkeriuose. Ten gyvenome gal du mėnesius. Vieną rytą pasnigo, ir mes aptikome seklių pėdsakus. Atėjęs ryšininkas pranešė, kad esame apsupti NKVD, bet visi laimingai išėjome žinomais takais. Apsistodavome čia viename kaime, čia kitame. Didelį būrį pamatydavo visi, todėl buvome labai persekiojami. Trakų rajone Migūčionių k. įvyko didelis mūšis. Tada pastebėjau, kad partizanas Šturmas tikrai drąsus vyras. Mūšyje prie Gilviniškių k. vėl mačiau, kaip drąsiai jis kovėsi. Po to išsiskirstėme mažesniais būreliais, kad galėtume saugiau žiemoti.

Mano tėviškė – kalvotos pamiškės vienkiemis. Ten pasidarėme net du bunkerius. Šturmas buvo Valkininkų skyriaus vadas. Nevartojo alkoholio ir draudė gerti kitiems, buvo protingas, sumanus. Ryšius palaikė tik su gerais žmonėmis, kurie duodavo maisto, pasakydavo, kas aplinkui dedasi. Ryšininkai pas mus nesilankydavo, nes Radžius nurodydavo vietą, kurioje reikės susitikti. Kol Šturmas buvo gyvas, apylinkėje nesirodė nei plėšikai, nei vagys.

Radžiui žuvus, mūsų grupė iširo, o mano namus ėmė siaubti sovietintojai, atsirado partizanais apsimetusių plėšikų. 1947 mane suėmė namie, paskui nuteisė, 1948 ištrėmė tėvus. Namus nugriovė. Tik tada ir atrado bunkerius…