Atsakymas bažnyčios Kauno arkivyskupijos atstovams

Neseniai bolševikiniuose laikraščiuose ir kai kuriuose atsišaukimuose buvo išspausdintas bažnyčios atstovų kreipimasis išeiti iš miškų ir užsi­imti “mūsų brangios tėvynės atstatymu”.

Kiekvienas lietuvis, perskaitęs šį kvietimą, stebėjosi, kad bažnyčia ėmėsi tarnauti bolševikų interesams. Nejaugi bažnyčiai ėmė vadovauti Stalinas su savo gauja?

Lietuvių tauta gerai žino, kad bolševikai ir vokiečiai sunaikino mūsų Tėvynę, tik išėjus Raudonajai armijai. Ar galimi atstatymo darbai, kai siaučia raudonasis teroras?

Mes turime analizuoti šios nelaimės priežastis ir sąlygas. Negalime tylėti, kai griaunama bažnyčia, naikinama tauta, žlugdoma Tėvynės ekonominė galia. Dėl šių priežasčių jaunimas ir išėjo į mišką.

Kultūringasis pasaulis žino, kad bolševikų valdžia lietuvių tautai primesta prievarta. Jei taip, nėra jokio pagrindo nusilenkti bolševikų valdžiai. Apie šią valdžią nėra ko meluoti, nes žmonės gerai žino jos pasekmes. Čia nėra jokio melo. Argi to nemato bažnyčios vadovai?

Juk tauta jaučia tą patį, ką Kristus, numatydamas Jeruzalės žūtį ir žiūrėdamas į miestą, apsiverkė, gailėdamas miesto – Tėvynės. Tuo tar­pu bažnyčios atstovai teigia, kad Tėvynės meilė pasireiškia bažnyčios, tėvynės, tautos naikinimu.

Vėlgi bažnyčios atstovai rašo: “O Dievas aiškiai sako: Nežudyk!” Mes klausiame, kas ką pradėjo žudyti pirmasis? Tauta žino, o bažnyčios atstovai, matyt, nepastebi mūsų žmonių naikinimo. Pavyzdžiai čia nereikalingi, nes gerai žinomi faktai puikiai viską pasako mūsų tėvynai­niams ir kultūringajam pasauliui. Be to, bažnytinės dogmos sako, kad visi turi paklusti teisėtai valdžiai. O bolševikų valdžia argi teisėta? Ne. Todėl bažnyčia jai padėti negali.

Partizanai paskelbė karą neteisėtai valdžiai ir jos agentams. Savo priesaiką partizanai davė Aukščiausiajam, prašydami palaiminimo ir ištvermės kovoje prieš raudonąjį terorą. Kur kova, ten ir aukos. Todėl neteisėtos valdžios agentų naikinimas yra teisėtas. Tauta mato, kas žudo mūsų tėvus, brolius, seseris, naikina mūsų turtą. Juk žmonės instink­tyviai jaučia pavojų.

Mes, partizanai, prisiekiame prieš Aukščiausiąjį, kad tol nesudėsime ginklų ir neišeisime iš miškų, kol mūsų tėvynė nebus laisva nuo rau­donojo teroro.

Jei mes žūsime, tegul mato kultūringasis pasaulis, kad lietuvių tauta turi savigarbos jausmą ir buvo nepalaužiama. Tegul žino, kad lietuvių tautoje niekada nebuvo jokio vokiškai lietuviško nacionalizmo, o buvo tik tautinis instinktas gyventi ir tautų šeimoje atlikti tai, ką pavedė Aukščiausiasis.

Iš šios kovos lietuvių tauta išeis nugalėtoju. Teisingai sako mūsų dainius Maironis: “Neužtvenksi upės bėgimo…” Per amžius bus laisva Lietuva…

1945m. liepa