• Degimų kautynės

  
  

  Po naujo persitvarkymo birželio vienuoliktą dieną Gele­žinio Vilko pagrindines pajėgos turėjo didesnes kautynes Klebiškio miške.

  Kairiajame Jesios krante, prie Kukoriškės tilto esan­čiose pievose, penki kautynių skyriai buvo apmokomi tanki­nes rikiuotes. Apie 4 val. po pietų iš Skerdupės palaukes sargybos postų buvo gautas pranešimas apie pastebėtas di­deles priešo pajėgas, besiartinančias iš Pajesio. Po trumpos pertraukos panašaus pranešimo susilaukta ir iš N. Klebiš­kio palaukės, kur enkavedistai trauke Klebiškio miško link nuo Šilavoto.

  Partizanai skubiai persimetė per Kukoriškės tiltą į de­šinįjį Jesios krantą ir, išdėstę savo pajėgas, pasiruošė kau­tynėms. Pirmasis skyrius, vadovaujamas paties vado De­šinio, ir antrasis, vadovaujamas Uosio,  įsitvirtino abejuose Kukoriškės tilto pusėse esančiuose apkasuose, prieš save turėdami puikiai apšaudomas, išsitiesusias pievas. Abu sky­rius kirto tik keliukas, kuris vedė į Pajesi ir į Skerdupi. Šiuo keliu buvo tikimasi atvyksiant-priešo pajėgas.

  Trečiasis skyrius, vadovaujamas Kareivio, užėmė po­ziciją kairiame sparne, palaikydamas ryšį su pirmuoju sky­riumi, ir turėjo uždavinį saugoti kelią, vedantį iš N. Klebiš­kio į Čepeliškes. Ketvirtas skyrius įsitaisė dešiniame sparne, palaikydamas ryšį su antruoju skyriumi, turėdamas už­davinį saugoti priešo galimą prasiveržimą iš Pajesio de­šiniuoju Jesios krantu. Penktasis skyrius, vadovaujamas Dautarto, įsitvirtino prie Vilko sodybos, turėdamas pas save dalinio sanitarinę tarnybą ir saugodamas kelią iš Čepeliškių.

  Tik suspėjus išsidėstyti, keleliu iš Skerdupio pasirodė keliolikos enkavedistų žvalgų grupe. Jų kryptis, kaip ir bu­vo spėta, vedė Kukoriškės tilto link. Enkavedistams pasi­ruošus kautynėms, jų pagrindinių jėgų susigrupavimas bu­vo Skerdupio kaime. Enkavedistų žvalgai, pasiekę Kukoriš­kės pievas, pastebėjo partizanų pėdsakus. Padidinę atsargu­mą, dviguboj kautynių ištęstoj vorelėj jie pasiekė tiltą. Par­tizanai, neatidengę ugnies, praleido žvalgus pro savo pozi­cijas. Dautartas gavo įsakymą sunaikinti enkavedistus Vil­ko lauke. Jis laiku užėmė naujas pozicijas ir į rusus paleido ugnį tuo momentu, kada jie, jau išėję iš miško, slinko į Vil­ko sodyfbą. Po kelių minučių taiklios ugnies, visi enkavedis­tai, be dviejų sužeistųjų, buvo sunaikinti, nespėję net susi­orientuoti, iš kur į juos šaudoma. Šaudyti buvo pradėta, ka­da priešas buvo atsidūręs plikame lauke ir negalėjo greitai surasti net menkiausių uždangų. Abu sužeistuosius partiza­nai sutvarste ir, išdrožė atitinkamus pamokymus, nusiuntė atgal į dalinį, perspėdami vadovybę greičiau nešdintis, iš kur atėję. Politinį enkavedistų apšvietimą atliko šio dalinio ko­votojas Mikalojus.

  - Už ką jūs liejat savo kraują, bukapročiai?… Pakan­ka, kad Rusijoj jus .mulkino… Badas ir darbo klases išnau­dojimas siaučia ne šituose kraštuose, bet anam pasaulio penktadaly, kurį naikina komunistai… Tuo jau ir jūs patys gavot įsitikinti… Grįžkite atgal ir praneškite savo draugams, kad tenedrįsta jie kovoti prieš partizanus. Išskersime visus. iki paskutinio, – baigė savo švietimą Mikalojus.

  Susižinojus su Dešiniu, sužeistieji belaisviai buvo iš tikrųjų paleisti. Tuo pačiu keliu jie buvo grąžinti atgal. Jiems buvo liepta visa, ką girdėję ir ką matę, papasakoti savo draugams. Abu sužeistieji ir dabar nepastebėjo gerai užsimaskavusių ir pasiruošusių abipus tilto partizanų, iš vi­so nesiorientuodami nei kiek apie partizanų skaičių ir pozi­cijas.

  Ilgai laukti neteko. Pagrindines enkavedistų pajėgos iš Skerdupio ir Pajesio, po sužeistųjų draugų pranešimo, lei­dosi Kukoriškes tilto link. Į Kukoriškės pievą išsipylė pir­mieji bolševikai. Pirmieji du partizanų skyriai paleido ugnį, retindami pirmyn besiveržiančias enkavedistų gretas. Tirpo vyras po vyro. Nei vienam nepavykus pasiekti tilto, likę pa­sitraukė. Bolševikai, apgauti žvalgų, per anksti sutikti par­tizanų ugnies, įsitikino, kad per Kukoriškes tiltą nebus įmanoma jokiu būdu prasiveržti, nes, kaip jie patyrė, jį gynė gerai veikiančių kulkosvaidžių ir keliolika taikliai šaudan­čių automatų. Jie baigė puolę ir pasitraukė į pirmąsias iš­eities pozicijas.

  Partizanai, papildę šovinių atsargas, sustiprinę žvalgy­bą, lauke antro puolimo. Pagrindines rusų jėgos krypo į pietus. Reikėjo sustiprinti kairįjį sparną ir pasiruošti neti­kėtumams iš kitų fronto pusių. Ir neapsirikta. Po geros va­landos bolševikai, perbridę brastą, esančią apie pusantro kilometro nuo tilto, pradėjo didelėmis pajėgomis brautis į Kareivio skyriaus rajoną. Šiuo kartu bolševikų puolimas buvo daug ilgesnis ir kietesnis. Rusams į kautynių vietą pavyko atsivežti trejetą sunkiųjų kulkosvaidžių. Daugumas šovinių buvo sprogstami, o tai neretai klaidindavo tikrąją fronto padėtį, nes kietai sprogstančios kulkos sprogdavo kažkur toli miške. Ir šis puolimas partizanų buvo atlaikytas. Pats stipriausias buvo trečiasis bolševikų puolimas. Kareivio skyrius, taip puikiai kovęsis antrojo puolimo metu, naujo puolimo toje pačioje vietoje jau beveik nesitikėjo. Taip jam laisvai jaučiantis, pagrindines rusų jėgos staigiu puolimu vėl kirto stiprų smūgį. Bolševikams šį kartą pavy­ko pralaužti kairįjį partizanų sparną. Bandant spragą už­kišti, žuvo ir pats Kareivis su trimis geriausiais kovotojais. Kareivio skyrius, be vado, pradėjo trauktis iš savo pozicijų. Jie artėjo prie pagrindinių partizanų jėgų. Tik pirmo ir an­tro skyriaus pagalba pavyko bolševikus sulaikyti.

  Dėl šio pasitraukimo pasikeitė partizanų pozicijos. Ka­reivio skyrius traukėsi užnugarin, o jo vietą užėmė Dešinio vadovaujamas skyrius. Partizanai sutrumpino savo frontą, pamažu traukdamiesi į rytinę šiaurinę Degimų palaukę, prilaikydami priešą atsipalaiduojančia ugnimi. Šis trečiasis puolimas truko ligi sutemų. Kautynės vyko iš labai arti, didelėj miško tankynėj, pačioj Degimų palaukėj. Sutemus par­tizanai pasitraukė nepersekiojami.

  Per penkias kautynių valandas enkavedistai prarado 67 karius, jų tarpe ir dalinio vadą majorą. Partizanų žuvo šeši kovotojai, jų skaičiuje ir dalinio organizacinio skyriaus viršininkas – Šiaurys. Keli partizanai buvo sunkiai sužeisti, net ir pats dalinio vadas Dešinys.

  Per naktį bolševikai pritraukė daug naujų pajėgų, pa­ryčiui tikėdamiesi partizanams atsikeršyti. Tačiau prašvi­tus jie buvo jau už dvidešimties kilometrų. Bolševikams te­ko tik susirinkti lavonus ir grįžti atgal į savo “tvirtoves” miestus.

  Įtūžimui nuraminti jie suėmė Degimų kaimo ūkininką J. Vilką, jo žmoną ir suaugesnius vaikus, išsivarę su savim visus jo gyvulius ir kitokį jiems naudingą turtą. Padegę so­dybą, jie džiaugėsi savo “laimėjimu”.

  Komentuok

Komentuok