-
Juozas Lukša Daumantas – Lenktynės su Mirtimi
Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Araminas, Kęstutis, Skrajūnas, Daumantas… Tai tik keli iš daugelio J.Lukšos slapyvardžių. Per vienuolika kovos metų vienas žymiausių Lietuvos partizanų dažnai keitė savo vardus, tarsi norėdamas, kad jo neatpažintų nuolat šalimais sėlinusi mirtis. Reikia pažymėti, kad susitikimo su ja J.Lukšai pavyko išvengti ne kartą. Labai dažnai rezistento gyvybę gelbėjo aplinkybės ir laimingi atsitiktinumai, kuriuos tarsi pakišdavo nežinia kieno nematoma ranka. Priešingu atveju jo veikla ir gyvenimas būtų pasibaigęs nepraėjus nė metams nuo tos akimirkos, kai devyniolikmetis J.Lukša žengė pirmuosius žingsnius kovos su sovietiniais okupantais keliu.
Nuo kalinio iki partizano
Jei ne sovietinė okupacija, J.Lukšos gyvenimas būtų pakrypęs visai kita linkme. Pasirinkęs architektūros studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jis ketino skirti savo energiją ne kovai, o kūrybai. Tačiau po dramatiškojo 1940-ųjų birželio daugeliui teko rinktis kitokį kelią. Į antisovietinę veiklą J.Lukša įsitraukė jau pirmame kurse. Iš pradžių jis platino pogrindžio spaudą tarp patikimesnių studentų, o 1941 metų kovo 4 dieną įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą (LAF), kuris, aktyviai ruošėsi sukilimui prieš sovietinius okupantus. Tačiau jau balandžio mėnesį sovietų saugumas suėmė LAF Vilniaus štabo narius, prasidėjo areštai ir Kaune. Vasaros pradžioje į NKGB akiratį pateko trys architektūros studentai, o birželio 6 dieną Kauno sunkiųjų darbų kalėjime atsiduria ir J.Lukša.
Byla sukuriama vos per trejetą savaičių. Birželio 21 dieną NKGB tardytojai suformuluoja kaltinamąją išvadą, kurioje nurodoma, jog J.Lukša “prisipažino kaltu, kad priklausė slaptai organizacijai, kuriai vadovavo studentas Gediminas Ruzgys. Organizacijos tikslas – atkurti laisvą Lietuvą”. J.Lukšos ir jo bendražygių laukė teismas ir mažiausiai 25 metai Sibiro lagerių, tačiau birželio 22-osios paryčiais prasidėjusi nacių invazija įvykius pakreipė dar prastesne linkme.
Jau prasidėjus karo veiksmams, Kauno NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Razauskas savo pavaldiniams nurodė: “Jei nebūtų galimybės suimtuosius evakuoti, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš išvykstant juos sušaudyti.” Keturių šimtų pavojingiausiųjų sąraše atsidūrė ir J.Lukša.
Tai buvo pirmasis susidūrimas su beveik garantuota mirtimi, tačiau nuo jos išgelbėjo keli įvykiai. Jau birželio 22 dieną kalėjimo prižiūrėtojai išsilakstė, palikę suimtuosius likimo valiai. Vėlų vakarą į kameras ėmė laužtis NKVD kareiviai. Jie išvedė daugumą kalinių į lauką ir išvežė juos nežinia kur. Tačiau toks likimas buvo skirtas ne visiems. Vienintelėje 4-ojo skyriaus kameroje laikytiems kaliniams, tarp kurių buvo ir J.Lukša, pavyko užsibarikaduoti. Kareiviams išsinešdinus, apie 7 ryto suimtieji išlaužė kameros duris ir išėjo į laisvę. O dar po trejeto valandų per LAF aktyvistų užimtą Kauno radiofoną jau skambėjo Lietuvos himnas ir pranešimas apie prasidėjusį sukilimą.
Smarkiai išsekęs J.Lukša kurį laiką praleidžia Raudonojo Kryžiaus globoje, o atgavęs jėgas drauge su broliu Antanu pėsčiomis patraukia Marijampolės link, į gimtąjį Juodbūdžio kaimą, esantį už 30 kilometrų nuo Kauno.
1944-aisiais Lietuvą vėl okupavus sovietams, J.Lukša su broliais nutaria pasilikti gimtinėje ir toliau kovoti už jos laisvę. Šią kovą teko pradėti iš naujo – ankstesni antisovietinio ir antinacistinio pogrindžio ryšiai, kuriuos aktyviai mezgė Juozas, jau buvo sutrūkinėję, daugeliui jo dalyvių pasitraukus į Vakarus. 1945 metais J.Lukša užmezga ryšius su pogrindine Lietuvos išlaisvinimo taryba. Dirbdamas dokumentų skyriuje jis aprūpina dokumentais ne vieną laisvės kovotoją ar nuo bolševikų persekiojimų besislapstantį asmenį. Birželį jis įstoja į Lietuvos partizanų sąjūdį (LPS), siekiantį sujungti į vieną organizaciją visus laisvės kovotojus. Štai čia ir prasideda J.Lukšos pažintis su “miško broliais”, netrukus smarkiai pakeisianti jo gyvenimą.
LPS vadovybės įgaliotas užmegzti ryšius su Suvalkijos partizanais, J.Lukša rugpjūčio mėnesį susitinka su Geležinio Vilko rinktinės vadovybe ir tariasi dėl organizacinės veiklos. Legaliai gyvenantis pogrindininkas tampa svarbia miško jungtimi su išoriniu pasauliu, tačiau tai trunka neilgai: lapkričio mėnesį, sovietų saugumui minant ant kulnų, jam tenka skubiai trauktis iš Kauno.
Tądien numatytame partizanų vadų suvažiavime turėjo būti likviduota ar suimta visa pogrindžio vadovybė. Tačiau nuo katastrofos ir vėl išgelbsti lemtingas atsitiktinumas.
1946-uosius J.Lukša ir jo brolis Steponas jau sutinka kaip Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Jis tuoj pat skiriamas Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku, imasi leisti leidinį “Kovos keliu”, drauge su bendražygiais toliau mėgina sudaryti bendrą partizanų karinę vadovybę.
1946-aisiais šis procesas jau buvo nemažai pažengęs, tad mėgindamas jam sukliudyti, sovietinis saugumas ėmėsi naujų metodų – infiltruoti į partizanų vadovybę savo žmones, kuriuos būtų labai sunku įtarti bendradarbiaujant su priešu. Taip partizanų vadovybėje atsiranda buvę lietuvos kariuomenės karininkai ar buvusio Lietuvos prezidento svainis. Tačiau didžiausią žalą partizanų judėjimui tuomet padarė vienas aktyviausių ir sėkmingiausiai veikusių saugumo provokatorių – Vilniaus universiteto Anatomijos katedros vedėjas Juozas Markulis.