Lietuvos partizanai “…Kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…” Jonas Žemaitis-Vytautas
  • Juozas Markulis Erelis Maitvanagio žabangose


    J.Markulio legenda tokia: jis esąs Erelio slapyvardžiu prisidengęs Aukš­taitijos partizanų organizacijos atsto­vas ir Vilniuje esančio Vienybės ko­miteto narys. Gegužės mėnesį jam pa­vyksta užmegzti ryšius su Tauro apy­gardos vadovybe. Tuo pat metu su apygardos vadais ryšį užmezga ir Lietuvoje pasirodę Vakaruose vei­kiančio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvi­nimo komiteto (VLIK) atstovas Jonas Deksnys-Daunoras ir kiti užsienio re­zistentai. Rūpintis jų saugumu ir or­ganizuoti pageidaujamus ryšius pa­vedama J.Lukšai.

    Atrodo, kad dabar bus žengtas di­delis žingsnis koordinuoto ir organizuoto pasipriešinimo link. J.Deksnys imasi formuoti Bendro demokrati­nio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimą. Antroje 1946-ųjų liepos pu­sėje iš užsienio atvykęs rezistentas susitinka su Ereliu. Šis jau gegužės mė­nesį buvo pasiūlęs įkurti Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK), kurio generalinis štabas turėjo vado­vauti visam pasipriešinimo sąjūdžiui. BDPS nuo šiol turės užsiimti tik poli­tine veikla ir bendradarbiaus su VLAK štabo Antruoju (žvalgybos) skyriu­mi. Vėliau pamatysime, kad aktyviai užsienyje veikęs VLIK’as bus spau­džiamas atsisakyti ketinimų tapti egziline Vyriausybe ir prisiimti tik užsie­nio delegatūros funkcijas.

    J.Deksnys lengvai praryja Erelio kabliuką. Jis apsigyvena J.Markulio namuose Vilniuje ir prašo jo pagal­bos surengti čia pogrindžio vadų pa­sitarimą. Jis įvyksta rugpjūčio 12 die­ną. Šiame susitikime MGB provoka­torius Erelis pristatomas jau kaip VLAK pirmininkas ir BDPS vadovas. Nuo šiol BDPS, kaip politinę Vyriau­siojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) vadovybę, jau gali kontroliuo­ti priešas.

    Organizuoti BDPS ir VGPŠ pave­dama J.Lukšai. Tuo tikslu jis Juozo Adomaičio pavarde apsigyvena Vil­niuje ir dėl priedangos įstoja į Vilniaus  dailės institutą studijuoti architektū­ros. Tuomet jis dar nenujautė, kad gy­venimas Vilniuje bus kur kas pavojin­gesnis, nei atviri mūšiai Suvalkijos miškuose. Šiame kare nebuvo nei slėptuvių, nei aiškiai matomų priešo pozicijų. Čia atskirti, kas draugas, o kas priešas, buvo beveik neįmano­ma. Paskirtas VGPŠ adjutantu, kuriam pavedami visi partizanų organizaci­niai reikalai, veiklos koordinavimas ir techninių klausimų sprendimas, J.Lukša nežino, kad jo tiesioginis vir­šininkas štabo vadas Vytis iš tikrųjų yra MGB agentas Vlasovas.

    Sovietinis saugumas planavo vi­sam pasipriešinimo sąjūdžiui suduo­ti mirtiną smūgį 1947 metų sausio 18 dieną. Tądien numatytame partiza­nų vadų suvažiavime turėjo būti lik­viduota ar suimta visa pogrindžio vadovybė. Tačiau nuo katastrofos ir vėl išgelbsti lemtingas atsitiktinu­mas. 1946 metų gruodžio 28 dieną J.Lukša susitinka su iš Žaslių atvyku­siu broliu Antanu. Norėdami ramiai pasikalbėti, broliai išeina pasivaikš­čioti ir netikėtai sutinka pogrindi­ninką architektą Bronių Barzdžiuką. Šis kaip tik ieško Juozo, norėda­mas informuoti jį apie Kaune prasi­dėjusius rezistentų areštus. Pamėgi­nę aiškintis, iš kur saugumas gavo sui­mamų pogrindininkų pavardes ir adresus, broliai priėjo prie šokiruojan­čios išvados – visi siūlo galai veda pas J.Markulį.

    Juozas-Markulis

    Laukti nebebuvo kada. Sausio 7 dieną J.Lukša su pakeleivinga maši­na išvyksta į Kauną. Vėliau paaiškės, kad jis ištrūko tiesiog paskutinę mi­nutę – tą dieną VGPŠ adjutantas tu­rėjo būti suimtas.

    Šiaip ar taip, demaskavę Erelį, pogrindininkai nė nenumanė, kad tuo jie galutinai sužlugdė ilgai ir kruopščiai MGB rengtą taktinį planą “Zapad”.

    Suprantama, kad demaskavus J.Markulį, turėjo būti nulemtas ir jo likimas. Tačiau turime pažymėti, kad Erelis atsipirko tik išgąsčiu. Provoka­torius ir išdavikas, dėl kurio kaltės žu­vo ir buvo nukankinta šimtai Lietuvos patriotų, sulaukė žilos senatvės ir mi­rė 1987 metais Vilniuje, nors partiza­nai ir buvo pasmerkę jį myriop. Sau­sio 15 dieną partizanų vadų suvažia­vime dėl Erelio likimo susiformavo dvi nuomonės: vieni siūlė J.Markulį nedelsiant likviduoti (tos nuomonės buvo ir J.Lukša), kiti – palikti ramy­bėje demaskuotą šnipą ir iš naujo kurti BDPS.

    Suvažiavimas ėmėsi kur­ti naują organizacijos vadovybę, pa­šalino iš jos Erelį ir perdavė jį karo lauko teismui. Pats J.Lukša prisimena, kaip bu­vo mėginta likviduoti Erelį, kuris, ži­nodamas apie partizanų planus, tuo metu jau vengė rodytis viešumoje. Ta­čiau partizanai sužinojo, kad liepos mėnesį J.Markulis ketina egzami­nuoti skolų turinčius studentus. J.Luk­ša su dar dviem kovotojais skubiai su­siruošia į Vilnių, tačiau negauna au­tomobilio, kurį turėjo parūpinti pog­rindininkas Katinas. Tuomet nutaria­ma, kad J.Lukša su Kazimieru Pypliu-Mažyliu vyks pakeleivinga maši­na, o Katinas atvažiuos motociklu. Ke­lionę apsunkina ir tai, kad partizanai beveik neturi pinigų, kurių parūpin­ti buvo apsiėmęs tas pats Katinas. Šiaip ar taip, pakeleivingu sunkveži­miu du partizanai gerokai vėluoda­mi pasiekia Vilnių.

    Operacijos planas buvo toks: J.Lukša su K.Pypliu vieno studento namuo­se turėjo sulaukti Katino, o iš ten vyk­ti į Čiurlionio gatvėje esantį Medicinos fakultetą. Nušauti Erelį turėjo Karinas, nes kitus du J.Markulis puikiai paži­nojo. J.Lukša su K.Pypliu turėjo likti koridoriuje ir stebėti, ar kur nors netoliese neįsitaisiusi MGB apsauga.

    Tačiau planas ima griūti. Apie pu­sę pirmos atvykę į studento nuomo­jamą butą, partizanai jo neranda. Pa­sak kaimynų, jis su kažkuo ką tik iš­važiavo motociklu. Iki egzaminų pa­baigos liko vos pusvalandis, tad drau­gai nusprendė, kad Katinas užduotį įvykdė vienas. Vykti į Čiurlionio gat­vę nebebuvo prasmės -jei Erelis nu­šautas, ten dabar knibždėte knibžda milicijos ir MGB pareigūnų. Didžiau­sias nusivylimas laukė kitą dieną, kuomet J.Lukša susitiko motociklo, kuriuo į Vilnių turėjo vykti Katinas, sa­vininką ir iš jo sužinojo, kad šis iš Kauno niekur nebuvo išvykęs. Vargu ar šiandien kas pasakys, ar tris kartus pakišęs koją suplanuotai operacijai Ka­tinas tai padarė dėl neorganizuotumo, iš baimės, ar vykdydamas kieno nors nurodymus. Šiaip ar taip, išdaviko mirties Ereliui pavyko išvengti: 1948 metais MGB jį kuriam laikui perkėlė į Leningradą.

    Tačiau tuo metu partizanų lau­kė ir kur kas svarbesnė užduotis nei provokatoriaus medžioklė. Aiškiai  suprasdama, kad ginkluoto konf­likto tarp Sovietų Sąjungos ir jos buvusių sąjungininkių nebus ir okupacija užsitęs ilgiau, nei buvo manyta, rezistentų vadovybė nuta­rė intensyviai ieškoti ryšių su Va­karais.

    Tuo tikslu Tauro apygardos va­dovybė 1947 metų kovo mėnesį J.Lukšą ir dar penkis kovotojus siunčia į Lenkiją. Svarbiausia šios nelega­lios kelionės misija – patikrinti ryšio punktus, gauti informacijos apie ten esančių lietuvių partizanų veiklą ir per Lenkiją nustatyti okupuotos Lietuvos ryšį su laisvuoju pasauliu.

    Kovo 14-osios naktį gerai gink­luota ir puikiai pasirengusi J.Lukšos grupė sėkmingai pereina akylai sau­gomą Lenkijos sieną. “Sunku įsivaiz­duoti savijautą, atsidūrus už geležinės uždangos. Tokių džiugių valandų žmogaus gyvenime labai reta, – vėliau savo knygoje “Partizanai” prisimins J.Lukša. Tačiau ilgai džiaugtis nebu­vo kada. Išvengus susitikimo su len­kų pasieniečiais, reikėjo vykti į Varšu­vą, Krokuvą ir Gdynę, kur mūsų par­tizanų laukė nelengva misija. Vienas jos rezultatų buvo tai, kad Vakaruo­se tapo žinoma apie Erelio išdavystę, o tai Lietuvoje esantiems rezisten­tams leido vėl perimti į savo rankas ryšius su užsieniu.

    p.s.

    Čia galite paskaityti interviu su J.Lukšos žmona Nijole Bražėnaite

4 Atsiliepimai “Juozas Markulis Erelis Maitvanagio žabangose”

  1. Pačioje straipsnio pradžioje pirma pastraipa du kartus pakartota :] Bet šiaip puikus straipnis.

  2. Pritariu, tikrai geras, reiktų gal net kokį filmą sukurti apie Erelio likvidavimo operaciją, tikrai labai intriguojančiai skamba. Gaila, kad nespėjo vyrai :)

  3. Tikrai puikus straipsnis ir, kaip jau minėjo Juozapas, – vertas filmo :)

  4. wow! įdomi istorija! pritariu, oi kaip reikia tokių filmų, įamžinančių mūsų šalies skausmingus istorijos tarpsnius! Tai būtų ne tik įamžinimas, bet ir informacijos skleidimas platesnei publikai. Gyvenu užsienyje, ir labai dažnai tenka matyti filmus apie buvusią Jugoslaviją, netgi apie dainuojančią revoliuciją Estijoj 1990 metais, o vat apie Lietuvą šnipštas! Gi pasižiūrėkime, kiek gi filmų yra sukurta apie žydų nacijos naikinimą, o kiek apie komunizmo terorą? Užtat ir nesupranta vakarai kuomet buvęs Rytų blokas tapatina stalinizmą su hitlerizmu….

Komentuok