-
Juozas Markulis Erelis Maitvanagio žabangose
J.Markulio legenda tokia: jis esąs Erelio slapyvardžiu prisidengęs Aukštaitijos partizanų organizacijos atstovas ir Vilniuje esančio Vienybės komiteto narys. Gegužės mėnesį jam pavyksta užmegzti ryšius su Tauro apygardos vadovybe. Tuo pat metu su apygardos vadais ryšį užmezga ir Lietuvoje pasirodę Vakaruose veikiančio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) atstovas Jonas Deksnys-Daunoras ir kiti užsienio rezistentai. Rūpintis jų saugumu ir organizuoti pageidaujamus ryšius pavedama J.Lukšai.
Atrodo, kad dabar bus žengtas didelis žingsnis koordinuoto ir organizuoto pasipriešinimo link. J.Deksnys imasi formuoti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimą. Antroje 1946-ųjų liepos pusėje iš užsienio atvykęs rezistentas susitinka su Ereliu. Šis jau gegužės mėnesį buvo pasiūlęs įkurti Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK), kurio generalinis štabas turėjo vadovauti visam pasipriešinimo sąjūdžiui. BDPS nuo šiol turės užsiimti tik politine veikla ir bendradarbiaus su VLAK štabo Antruoju (žvalgybos) skyriumi. Vėliau pamatysime, kad aktyviai užsienyje veikęs VLIK’as bus spaudžiamas atsisakyti ketinimų tapti egziline Vyriausybe ir prisiimti tik užsienio delegatūros funkcijas.
J.Deksnys lengvai praryja Erelio kabliuką. Jis apsigyvena J.Markulio namuose Vilniuje ir prašo jo pagalbos surengti čia pogrindžio vadų pasitarimą. Jis įvyksta rugpjūčio 12 dieną. Šiame susitikime MGB provokatorius Erelis pristatomas jau kaip VLAK pirmininkas ir BDPS vadovas. Nuo šiol BDPS, kaip politinę Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) vadovybę, jau gali kontroliuoti priešas.
Organizuoti BDPS ir VGPŠ pavedama J.Lukšai. Tuo tikslu jis Juozo Adomaičio pavarde apsigyvena Vilniuje ir dėl priedangos įstoja į Vilniaus dailės institutą studijuoti architektūros. Tuomet jis dar nenujautė, kad gyvenimas Vilniuje bus kur kas pavojingesnis, nei atviri mūšiai Suvalkijos miškuose. Šiame kare nebuvo nei slėptuvių, nei aiškiai matomų priešo pozicijų. Čia atskirti, kas draugas, o kas priešas, buvo beveik neįmanoma. Paskirtas VGPŠ adjutantu, kuriam pavedami visi partizanų organizaciniai reikalai, veiklos koordinavimas ir techninių klausimų sprendimas, J.Lukša nežino, kad jo tiesioginis viršininkas štabo vadas Vytis iš tikrųjų yra MGB agentas Vlasovas.
Sovietinis saugumas planavo visam pasipriešinimo sąjūdžiui suduoti mirtiną smūgį 1947 metų sausio 18 dieną. Tądien numatytame partizanų vadų suvažiavime turėjo būti likviduota ar suimta visa pogrindžio vadovybė. Tačiau nuo katastrofos ir vėl išgelbsti lemtingas atsitiktinumas. 1946 metų gruodžio 28 dieną J.Lukša susitinka su iš Žaslių atvykusiu broliu Antanu. Norėdami ramiai pasikalbėti, broliai išeina pasivaikščioti ir netikėtai sutinka pogrindininką architektą Bronių Barzdžiuką. Šis kaip tik ieško Juozo, norėdamas informuoti jį apie Kaune prasidėjusius rezistentų areštus. Pamėginę aiškintis, iš kur saugumas gavo suimamų pogrindininkų pavardes ir adresus, broliai priėjo prie šokiruojančios išvados – visi siūlo galai veda pas J.Markulį.
Laukti nebebuvo kada. Sausio 7 dieną J.Lukša su pakeleivinga mašina išvyksta į Kauną. Vėliau paaiškės, kad jis ištrūko tiesiog paskutinę minutę – tą dieną VGPŠ adjutantas turėjo būti suimtas.
Šiaip ar taip, demaskavę Erelį, pogrindininkai nė nenumanė, kad tuo jie galutinai sužlugdė ilgai ir kruopščiai MGB rengtą taktinį planą “Zapad”.
Suprantama, kad demaskavus J.Markulį, turėjo būti nulemtas ir jo likimas. Tačiau turime pažymėti, kad Erelis atsipirko tik išgąsčiu. Provokatorius ir išdavikas, dėl kurio kaltės žuvo ir buvo nukankinta šimtai Lietuvos patriotų, sulaukė žilos senatvės ir mirė 1987 metais Vilniuje, nors partizanai ir buvo pasmerkę jį myriop. Sausio 15 dieną partizanų vadų suvažiavime dėl Erelio likimo susiformavo dvi nuomonės: vieni siūlė J.Markulį nedelsiant likviduoti (tos nuomonės buvo ir J.Lukša), kiti – palikti ramybėje demaskuotą šnipą ir iš naujo kurti BDPS.
Suvažiavimas ėmėsi kurti naują organizacijos vadovybę, pašalino iš jos Erelį ir perdavė jį karo lauko teismui. Pats J.Lukša prisimena, kaip buvo mėginta likviduoti Erelį, kuris, žinodamas apie partizanų planus, tuo metu jau vengė rodytis viešumoje. Tačiau partizanai sužinojo, kad liepos mėnesį J.Markulis ketina egzaminuoti skolų turinčius studentus. J.Lukša su dar dviem kovotojais skubiai susiruošia į Vilnių, tačiau negauna automobilio, kurį turėjo parūpinti pogrindininkas Katinas. Tuomet nutariama, kad J.Lukša su Kazimieru Pypliu-Mažyliu vyks pakeleivinga mašina, o Katinas atvažiuos motociklu. Kelionę apsunkina ir tai, kad partizanai beveik neturi pinigų, kurių parūpinti buvo apsiėmęs tas pats Katinas. Šiaip ar taip, pakeleivingu sunkvežimiu du partizanai gerokai vėluodami pasiekia Vilnių.
Operacijos planas buvo toks: J.Lukša su K.Pypliu vieno studento namuose turėjo sulaukti Katino, o iš ten vykti į Čiurlionio gatvėje esantį Medicinos fakultetą. Nušauti Erelį turėjo Karinas, nes kitus du J.Markulis puikiai pažinojo. J.Lukša su K.Pypliu turėjo likti koridoriuje ir stebėti, ar kur nors netoliese neįsitaisiusi MGB apsauga.
Tačiau planas ima griūti. Apie pusę pirmos atvykę į studento nuomojamą butą, partizanai jo neranda. Pasak kaimynų, jis su kažkuo ką tik išvažiavo motociklu. Iki egzaminų pabaigos liko vos pusvalandis, tad draugai nusprendė, kad Katinas užduotį įvykdė vienas. Vykti į Čiurlionio gatvę nebebuvo prasmės -jei Erelis nušautas, ten dabar knibždėte knibžda milicijos ir MGB pareigūnų. Didžiausias nusivylimas laukė kitą dieną, kuomet J.Lukša susitiko motociklo, kuriuo į Vilnių turėjo vykti Katinas, savininką ir iš jo sužinojo, kad šis iš Kauno niekur nebuvo išvykęs. Vargu ar šiandien kas pasakys, ar tris kartus pakišęs koją suplanuotai operacijai Katinas tai padarė dėl neorganizuotumo, iš baimės, ar vykdydamas kieno nors nurodymus. Šiaip ar taip, išdaviko mirties Ereliui pavyko išvengti: 1948 metais MGB jį kuriam laikui perkėlė į Leningradą.
Tačiau tuo metu partizanų laukė ir kur kas svarbesnė užduotis nei provokatoriaus medžioklė. Aiškiai suprasdama, kad ginkluoto konflikto tarp Sovietų Sąjungos ir jos buvusių sąjungininkių nebus ir okupacija užsitęs ilgiau, nei buvo manyta, rezistentų vadovybė nutarė intensyviai ieškoti ryšių su Vakarais.
Tuo tikslu Tauro apygardos vadovybė 1947 metų kovo mėnesį J.Lukšą ir dar penkis kovotojus siunčia į Lenkiją. Svarbiausia šios nelegalios kelionės misija – patikrinti ryšio punktus, gauti informacijos apie ten esančių lietuvių partizanų veiklą ir per Lenkiją nustatyti okupuotos Lietuvos ryšį su laisvuoju pasauliu.
Kovo 14-osios naktį gerai ginkluota ir puikiai pasirengusi J.Lukšos grupė sėkmingai pereina akylai saugomą Lenkijos sieną. “Sunku įsivaizduoti savijautą, atsidūrus už geležinės uždangos. Tokių džiugių valandų žmogaus gyvenime labai reta, – vėliau savo knygoje “Partizanai” prisimins J.Lukša. Tačiau ilgai džiaugtis nebuvo kada. Išvengus susitikimo su lenkų pasieniečiais, reikėjo vykti į Varšuvą, Krokuvą ir Gdynę, kur mūsų partizanų laukė nelengva misija. Vienas jos rezultatų buvo tai, kad Vakaruose tapo žinoma apie Erelio išdavystę, o tai Lietuvoje esantiems rezistentams leido vėl perimti į savo rankas ryšius su užsieniu.
p.s.
Čia galite paskaityti interviu su J.Lukšos žmona Nijole Bražėnaite
4 Atsiliepimai “Juozas Markulis Erelis Maitvanagio žabangose”
-
Rokas January 30th, 2011
Pačioje straipsnio pradžioje pirma pastraipa du kartus pakartota :] Bet šiaip puikus straipnis.
-
Juozapas October 24th, 2011
Pritariu, tikrai geras, reiktų gal net kokį filmą sukurti apie Erelio likvidavimo operaciją, tikrai labai intriguojančiai skamba. Gaila, kad nespėjo vyrai
-
Evelina February 12th, 2012
Tikrai puikus straipsnis ir, kaip jau minėjo Juozapas, – vertas filmo
-
Nerijus March 24th, 2013
wow! įdomi istorija! pritariu, oi kaip reikia tokių filmų, įamžinančių mūsų šalies skausmingus istorijos tarpsnius! Tai būtų ne tik įamžinimas, bet ir informacijos skleidimas platesnei publikai. Gyvenu užsienyje, ir labai dažnai tenka matyti filmus apie buvusią Jugoslaviją, netgi apie dainuojančią revoliuciją Estijoj 1990 metais, o vat apie Lietuvą šnipštas! Gi pasižiūrėkime, kiek gi filmų yra sukurta apie žydų nacijos naikinimą, o kiek apie komunizmo terorą? Užtat ir nesupranta vakarai kuomet buvęs Rytų blokas tapatina stalinizmą su hitlerizmu….