Kaip su mumis kariavo

Ankstų 1944 12 27 rytą NKVD būrys apsupo mūsų namus. Ma­ma buvo išėjusi pas kaimynus. Atėję kaimy­nų vaikai pasakė, kad daug kareivių matė krū­muose. Mama pašoko sakydama: – „ Tai jau dabar mus! Reikia eiti namo, nes Kazį (ma­no tėtę) nukankins “. Enkavedistai uždarė ją su tėte troboje, prinešė šiaudų ir uždegė. Dū­mai pradėjo veržtis pro langus. Kaimynai jau meldėsi už jų sielas, bet juos staiga išleido. Išeidami iš degančio namo tėvai buvo pana­šūs į lavonus. Kažin kodėl tėvelis iš viso tur­to buvo pasiėmęs tiktai žirkles. Jas laikė ran­kose kaip be nuovokos, paskui apsižvalgęs, padavėjas kaimynui. Į degantį namą puldi­nėjo mūsų mažas šunelis. Mama norėjo jį atitraukti, bet rusas kareivis smogė jai šautuvo buože į krūtinę. Kai mama pargriuvo, ją su­spardė.

Mano tėveliai ėjo šalia vežimo, prikrauto mūsų daiktų. Žemai nuleidę galvas, žingsnia­vo pririšti arkliai. Gal ir gyvulėliai jautė šei­mininkų nelaimę, kad paskutinį kartą būna su jais. Tėvų daugiau nebemačiau. Juos už­kankino Lukiškių kalėjime: tėvelį-po mėnesio, mamą – po dviejų. Tėvelį į Lukiškes iš Trakų atvežė labai suspardytą į vidurius, su­muštą. Iš mašinos jį iškėlė ir į kalėjimą įnešė kaliniai. Gal aktualu? Difterija

Turėjau 20 metų. Tėvų namų nebebuvo. Išėjau partizanauti. Išrinko man Laimutės slapyvardį. Žeminių (bunkerių) dar neturė­jome. Vaikščiojome iš kaimo į kaimą. Kartą ėjome į kelių būrių susitikimą Migūčionių k., bet atbėgęs ryšininkas pranešė, kad tenai jau kautynės. Raudonasis slibinas užpuolė par­tizanus, jau atvykusius į susitikimo vietą. Žiaurus buvo mūšis ir nesiliovė, rodos, visą dieną. Iš mūsiškių niekas nežuvo, o rusai ne­mažai paguldė galvų. Partizanai susirinko nukautųjų priešų ginklus ir pasitraukė. Apsi­stoję troboje miške, tvarstė sužeistuosius, ki­ti ilsėjosi po sunkios kovos. Bet čia juos vėl netikėtai užpuolė. Partizanas Edmundas Siniauskas-Liūtas galėjo likti gyvas, bet, išgir­dęs sužeisto kovos draugo dejonę, sugrįžo jo paimti. Įkėlęs sužeistąjį į roges, atrišinėjo ar­klį. Netoliese pasislėpęs rusų kareivis šovė Liūtui į galvą. Liūtas krito negyvas, o sužeis­tasis nuvažiavo. Ir po šio baisaus mūšio par­tizanai surinko savo brolius, nes niekada nepalikdavo jų nei sužeistų, nei negyvų, net iš miestelio gatvių, nusinešdavo. To nepasakysi apie rusų, “tovariščius”. Miško kapuose (ne­beprisimenu miško vardo) jau buvo iškasta duobė žuvusiems. Bet čia trečią kartą puolė enkavedistai su skrebais ir atėmė devynis nu­kautus partizanus. Nuvežę į Onuškio mieste­lį, numetė juos ant gatvės grindinio. Ten vy­rai ilgai gulėjo niekinami skrebų. Buvęs skre­bas Juozas Lebednykas per 1991 m. rugpjū­čio Maskvos pučą džiaugėsi, kad dabar dar daugiau priguldys…

Vieną gražią 1945 pavasario dieną sėdė­jome po švelniai ošiančiais berželiais miško pakraštyje. Saulė gaivino mūsų išvargintas sielas. Laukėme ateinančio ryšininko. Deja, tą dieną atnešta žinia buvo tokia skaudi, to­kia baisi, kad, rodos, dangus aptemo. Baigė­si karas! Raudonasis slibinas laimėjo! Visi tylėjom kaip žemė. Žinojom, kas mūsų lau­kia.