Lietuvos partizanai “…Kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…” Jonas Žemaitis-Vytautas
  • Nepasiduosime


    1952 m. balandžio 19 d. Bilvyčių k., Onos Černelytės sodyboje, Lazdijų MGB leit. A. Šmatavičiaus operatyvinė grupė apsupo Mindaugo grupės 3-ojo būrio partizanus. Mūšyje žuvo būrio vadas Kostas Jankauskas-Vikeris, Vytautas Andriuškevičius-Vijoklis, Vincas Dambauskas-Žvejas, Sigitas Lastauskas-Aušra ir Antanas Šalaševičius-Visvydas. Nukautas kareivis Obozovas ir sužeistas Dmitrijevas.


    MGB dokumentuose parašyta, kad 1952 m. balandžio 19 d. per slaptą susitikimą su MGB agentas Durtuvas pranešė, kad Bilvycių k. gyventojos O.Černelytės namuose yra partizanų. Čekistų dalinys, vadovaujamas Lazdijų r. MGB skyriaus viršininko pavaduotojo vyresn. leitenanto Šmatavičiaus, MGB vidaus apsaugos 8 komandos vado pavaduotojo papulkininkio Koreičenkos ir Lazdijų MGB skyriaus vyr. operatyvinio įgaliotinio kapitono Charlamovo, įvykdė operaciją. Prieš pradedant kautynes Lazdijų saugumo viršininkas perdavė partizanams ultimatyvų pareiškimą (raštu) pasiduoti.

    Partizanų vadas Vikeris parašė: “Galite atidaryti ugnį, mirsime, bet nepasiduosime”.

    Čekistai uždegė kluoną. Partizanai gynėsi, kol ugnis privertė juos nusižudyti. Sigito Lastausko lavoną čekistai iškasė, apkrovė malkomis ir sudegino.

    Macionisarė Černelytės pašonėje, kai sodyboje buvo apsuptas Vikerio būrys. “Dvi valandas laikėsi”,-vaikščiodamas paskui žagrę, užfiksavo artojas. Trečią valandą šūvius nuslopino liepsnos.

    Partizanas Vikeris turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti:

    Skamba akordai vienas po kito,
    Užgautos stygos jau neskambės.
    Kad kas suprastų širdies troškimą,
    Kad kas paguostų nusiminimą.

1 Atsiliepimas “Nepasiduosime”

  1. Amžina šlovė Šarūno rinktinei.

Komentuok