Lietuvos partizanai

“…Kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…” Jonas Žemaitis-Vytautas

  • Noriu parašyti savo ir viso būrio Partizanų veiklą. Pirmiausia buvom visiem čekistų tarnautojų įspėti, kad nedirbtų čekistų naudai tai vieni nutraukė ryšius, o kita dalis pasitraukė į miestus dirbo juodą darbą, palike savo ūkius pašaliniam vadovauti tai šie komunistai retkarčiais pradėdavo nurodinėti vadovui ūkiu. Tuomet būrio vadas, Lakūnas įsakė skyrininkams iš tų ūkių komunistų viską galima maistui paimti ir jeigu rasit tuos savininkus parvežti į stovyklą, nenušauti bet jeigu jis su ginklu priešinsis tuomet galima šauti. Griežtai buvo uždrausta vietoje nušauti, nes būrys buvo sudarytas: tardytojai, teisėjai, ir sprendinių vykdytojai. Buvo surašomi suėmimo dokumentai. Kartu su partizanų dokumentais visais adresais, gimimo metais, slapyvardžiais, laipsniais, pareigomis ginklų paskyrimais. Ryte visi partizanai susirenka. Pirmiausia rytinė malda, pusryčiai, bendras pasakojimas kas ką sužinoję. Ryšininkų pranešimai. Vadovai visas žinias papasakodavo žinias su užsieniu . Visiems duodamos užduotys, kitiems ilsėtis iki pranešimo ką daryti. Į stovyklą, keliuose stovėdavo sargyba, kad pašaliniai žmonės neužeitų į stovyklą. Bet, kuris norėdavo įeiti, leisdavo su sąlyga,.kad jį kas nors užtars. Tai vienas buvo atvejis kai atėjo, bet niekas nenorėjo jo užtarti. O iš stovyklos jis jau nebegalėjo išeit. Tuomet davė jam įvykdyti reikalavimą. Kaip tik buvo jo kaimynas buvo dirbantis čekistų naudai. Tai jam liepė: „ Tu  jį nusivesi į nurodytą vietą ir jį nušausi”, nes jam buvo priimtas sprendimas. Aš Pakalniškis buvau paskirtas Vanago skyriuje. O Vanago skyrius buvo sudarytas iš  32 dviejų vyrų ir 2 moterų. Lakūno pavaduotojas buvo Vanagas. Jis vadovaudavo mūšiams prieš priešą. Nors tokių kautynių nebuvo, išskyrus Gegužės 16 dieną.

    Kovose dalyvavo skyrininkas Vanagas, vardu Vytautas Veličinskas. Daug kartų teko eiti, nes aš buvau jo skyriuje. Kada veda tai pasako ką daryti ir turi klausyti jo nurodymų. Į vežimus nešaudyti, nes juose buvo mūsų  žmogus ir ūkininko arkliai. Be vadovo eiti su ginklu ir gąsdinti žmones, buvo draudžiama. Maisto neprašyti ir nereikalauti, bet jai duoda, galima paimti ir reikia padėkoti.

    Tai visi žmonės palaikė. Aš su broliu dažnai išeidavau, paprašius skyrininko, nes man buvo visai netoli į namus, apie puse kilometro.  O mes turėjom dokumentus. Reikėjo pasirodyti kaimynui, nes jis buvo komunistų pagalbininkas. 1945 gegužės 15 dieną su broliu nutarėme pareiti namo. Brolio atsiklausė savo skyrininko, jis leido. Mes kartu priejome kartu prie mano skyrininko paprašyti, kad leistų išeit, skyrininkas leido. Ir mane perspėjo, kad neužsibūtumėm ilgai, nes mes  žadame pereiti į Varėnos miškus. Jums bus sunku susirasti. Tuo pačiu gavome pranešimą, kad žada vežti Atenykėlių ūkininką. Į Simną atvyko didelė rusų armijos dalis. Tai skyrininkas Vanagas sakė, kad trys skyriai partizanų, eisime saugoti. Vieni galėsite ilsėtis, o kiti budės pasimainydami. Taip ir buvo. Laukėme, bet niekas nepasirodė. Prabuvome visą naktį. Pradėjus švisti visus pažadino eiti į stovyklą. Tai buvo Gegužės 16 rytas.

    Aš su broliu  tuojau parėjome. Eidami nematėme nieko, bet tie kurie atėjo vėliau, pasakė, kad rusai supa mišką. Tada vadas Lakūnas visus sukvietė. Jis atsiklausė visų ką daryti, o tris partizanus pasiuntė į žvalgybą. Netrukus grįžo du ir pasakė, kad rusai iš tikrųjų supa mišką. Tada būrio vadas Lakūnas teiravosi būrio. Slėptis arba kautis? Visi vienbalsiu atsakė kautis. Tada būrio vadas leido tiems kurie turėjo šeimas pasitraukti. Būrio vadas pasitarė su kovos vadu Vanagu ir pervedė vadovavimą jam. Vytautas Veličinskas-Vanagas tuojaus pakvietė skyrininkus, su jais pasitarė, visiems pasakė kur eiti. Visus perspėjo, kad be jo įsakymo jokio šūvio ir pasirodymo neturi daryti.

    Jam davus ženklą skyrininkams, jie duos ženklą partizanams kada galima šaudyti ir kada nutrakti ugnį. Tada visi laikėsi skyrininko nurodymo. Buvo išlanksto numatyta kas mes granatas ir kiek jų mes. Aš buvau paskirtas prie sunkiojo kulkosvaidžio. Tai dariau ką man liepė kulkosvaidininkas. Tuojaus buvo papildyta šovinių, granatų, įsakius partizanams, kurie žinojo sandėlius. Dėka būrio vado Lakūno, Jono Neifaltos ir kovos vado Vanago-Vytauto Viličinsko buvo labai gerai suplanuota

    gynyba. Duodant atkirtį nemačiau nei vieno negyvo partizano. Ir niekas nėra sakęs, kad kas nors būtų žuvęs kovos metu. Daugiausia partizanų žuvo traukiantis iš apsupties.

    Prašau skaityti mūšio eiga parašytą 2008 m. vasario 29 d

    Jeigu norite nuo pat pradžių pasakojimą perskaityti, spauskite čia.

  • Sveiki,

    labai rekomenduoju apsilankyti  Alfonso Svarinsko svetainėje:   www.partizanai.org

    Man labai patiko, o Jums? Galima knygų pasiskaityti apie partizanus.  Partizanų nuotraukų anksčiau nematytų radau,

    tik su svetainės programavimu kai kur klaidų dar yra, bet svetainė liuks ! Man patinka :)

  • 1952 m. balandžio 19 d. Bilvyčių k., Onos Černelytės sodyboje, Lazdijų MGB leit. A. Šmatavičiaus operatyvinė grupė apsupo Mindaugo grupės 3-ojo būrio partizanus. Mūšyje žuvo būrio vadas Kostas Jankauskas-Vikeris, Vytautas Andriuškevičius-Vijoklis, Vincas Dambauskas-Žvejas, Sigitas Lastauskas-Aušra ir Antanas Šalaševičius-Visvydas. Nukautas kareivis Obozovas ir sužeistas Dmitrijevas.


    MGB dokumentuose parašyta, kad 1952 m. balandžio 19 d. per slaptą susitikimą su MGB agentas Durtuvas pranešė, kad Bilvycių k. gyventojos O.Černelytės namuose yra partizanų. Čekistų dalinys, vadovaujamas Lazdijų r. MGB skyriaus viršininko pavaduotojo vyresn. leitenanto Šmatavičiaus, MGB vidaus apsaugos 8 komandos vado pavaduotojo papulkininkio Koreičenkos ir Lazdijų MGB skyriaus vyr. operatyvinio įgaliotinio kapitono Charlamovo, įvykdė operaciją. Prieš pradedant kautynes Lazdijų saugumo viršininkas perdavė partizanams ultimatyvų pareiškimą (raštu) pasiduoti.

    Partizanų vadas Vikeris parašė: “Galite atidaryti ugnį, mirsime, bet nepasiduosime”.

    Čekistai uždegė kluoną. Partizanai gynėsi, kol ugnis privertė juos nusižudyti. Sigito Lastausko lavoną čekistai iškasė, apkrovė malkomis ir sudegino.

    Macionisarė Černelytės pašonėje, kai sodyboje buvo apsuptas Vikerio būrys. “Dvi valandas laikėsi”,-vaikščiodamas paskui žagrę, užfiksavo artojas. Trečią valandą šūvius nuslopino liepsnos.

    Partizanas Vikeris turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti:

    Skamba akordai vienas po kito,
    Užgautos stygos jau neskambės.
    Kad kas suprastų širdies troškimą,
    Kad kas paguostų nusiminimą.

  • Brėško, kai vis labiau nuovargiu stingo šešių partizanų lėtinami žingsniai Raišupio apylinkėse. Vis ryškiau ir ryškiau šeši siluetai išsiskyrė švintančiam horizonte. Partizanai Liūtas, Jovaras, Klevas, Robinzonas, Lakūnas ir Turklys sustojo, susigūžė krūvon ir, tyliai šnabždėdamiesi, svarstė padėtį. Per rūpesčių sujauktus veidus tekėjo sūrus prakaitas, kario mundiruotėmis apsunkintas nugaras varstė diegliai, prakaito ir rasos sudrėkinti garavo įkaitę batai…

    Trečia diena, kai jie buvo bolševikų gainiojami iš vietos į vietą. Trečia diena, kai šiose apylinkėse švaistėsi Maskvos budeliai, vykdydami gyventojų trėmimą į Sibirą. Trečia diena, kai jie skubėjo nuo vienos sodybos prie kitos, pranešdami žinią, visus šiurpu sukaustančią, kad tos šeimos paskirtos tragiško likimo kelionei… Visi drebėdami galvotrūkčiais vertėsi iš šiltų patalų, priglaudusių po sunkių vasaros darbų geliančius sąnarius, ir pusnuogiai skubėjo slėptis laukuose, krūmuose, ar miškuose. Ir mažus ir senius kaustė šalčio ir baimės šiurpuliai.

    Visur dūzgė mašinos, įbaugindamos kiekvieną pirkią ištrėmimu, vis labiau ir labiau versdamos besislepiančius giltinės, prie mirčiai skiriamų ūkininkų sodybų.
    Bolševikų gaujos, pakeliui palikę mašinas, iki dantų ginkluoti, dar gerokai prieš švintant selino, kaip giltinės, prie mirčiai skiriamų ūkininkų sodybų. Jose rusus sutikdavo dūkstą patvartėse šunes, nes šeimininkai, dažniausiai partizanų jau įspėti, sodybas buvo apleidę. Kiekvienas norėjo kuo ilgiau išsilaikyti savo tėvų žemėje, kiekvieną baugino bedalis likimas Rusijos gilumoj, marinąs badu ir tėvynės ilgesiu.
    Šiandieninis rūpestis, slegiąs partizanus, nublankino kasdieninius vargus. Kur galas tautos kančioms; kur pasuks šiandien tremiamųjų likimas; kur jie pagaliau suras užuovėją, jei vėl šimtai sodybų riogso be šeimininkų… ?
    Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai nutarė susimesti į kairėje dunksančią sodybą su mūriniais tvartais.
    Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie jų sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.

    Visi partizanai turėjo gerus ginklus ir buvo patys geriausi šauliai visoje Tauro apygardoje. Nors ir iš to papras to šautuvo miške zuikiui, jų aptiktam, jau nepavykdavo gyvam pasprukti. Žinoma, jų rankos buvo daug daugiau išskynusios bolševikų, negu zuikių, ši kartą jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus vyrų ir sudarė kelis apsupimo žiedus.

    Apie antrą valandą po pietų nervų įtempimas baigėsi. Prasidėjo puolimas. Bolševikai, kaip vorai, roplojo grandimis artyn sodybos, graižydami ją kulkosvaidžių ir automatinių šautuvų ugnimi, ypač tvartą, kuris buvo ugnies centre. Partizanai gynėsi didvyriškai, taiklia ugnimi retindami riaumojančias, vis artėjančias bolševikų gretas. Iš tos sodybos pusės, kurią iš tvarto nuo partizanų dengė kiti trobesiai, bolševikams pavyko priartėti. Antrą kautynių valandą jau geso partizanų ugnies stiprumas: vieni buvo kritę, kiti sužeisti, o likusieji jau baigė šaudmenis. Bolševikai jau galėjo pasiekti tvartą granatomis. Paskutiniais šaudmenimis gyviesiems partizanams pavyko išmušti iš kiemo bolševikus ir, išsilaužus iš tvarto, nuimti nuo arčiausiai esančių bolševikų lavonų ginklų ir šaudmenų. Su priešo ginklais kova ėjo toliau. Tačiau sodybą pasiekė kita bolševikų trupė. Vėl susigrupavę po kelis, granatomis puolė tvartą, rankose laikydami paruoštas granatas. Kurį partizanai nukaudavo, tas virsdavo paleisdamas granatų plunksnas, kurios net ir draugus užmušdavo. Kautynės nutilo, kai įsiveržus rusams į tvartą, sužeistas paskutinis dar gyvas partizanas Jovaras iš pistaleto nušovė jį benuduriantį rusą. Su šiuo Jovaro šūviu buvo nukautas 67-tas bolševikas. Jų tarpe keli karininkai su Prienų apskrities MGB viršininku. Tokia kaina bolševikams atsiėjo šešių partizanų Bastilijos paėmimas.
    Liepos 30-tos dienos vakare Liūto, Jovaro, Lakūno, Klevo, Robinzono ir Turklio kraujas buvo taškomas Sasnavos miestelyje, palikdamas lietuvių tautos kartų kartoms pasiaukojimo ir karžygiškumo pavyzdį, o partizanų parodytą meilę laisvei ir tėvų žemei išsivežė tą dieną tremiami broliai į Sibirą. Liudininkai, stebėję kritusių didvyriškumą, su ašaromis prisiekė tęsti mūsų laisvės kovą.   Daugiau skaitykite čia.