Lietuvos partizanai

“…Kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…” Jonas Žemaitis-Vytautas

  • Dabar papasakosiu kaip po mūšio grįžome į namus. Jau nesirodėme niekur, slėpėmės savo bunkeriuose. Palaikėme ryšį su likusiais partizanais. Bet jau veiklos nebebuvo, nes visą laiką rusui siautėjo. Bet vieną vakarą tai buvo 1945 lapkričio 27 diena nebuvo nieko girdėti iš rusų. Parėjome vakarienės. Pavalgėme ir jau būtumėm išėję, bet tuo metu atėjo ūkio kalvis tai švogeris atnešė butelį degtinės. Mums bekalbant įsivertė rusai ir puolė prie brolio Gedimino, jis neturėjo jokiu dokumentų. Trys rusai, sulaikė brolį Gediminą. Bet kiti trys rusai prisikabino prie brolio Prano. Bet jis turėjo karinį 1927 metų gimimo. Švogeris turėjo 1907 metų, o jau mane tikrino. Aš parodžiau 1928 melų. Bet kai atsistojęs pasirodžiau už rusą visa galva aukštesnis. Tada man liepė rengtis, eiti pasiaiškinti. Maisto nedavė, žadėdami, kad ryt paleis. Taip mane ir brolį Gediminą išsivedė. Kartu ir kalvį. Jis apsvaigęs todėl mum liepė jį vesti į Simną. Tuo metu mus nuvarė į Simną, Dabulio namus. Jame buvo apsistojęs dalinys. Šis namas stovi iki šiol. Pirmame aukšte buvo apsistoję batsiuviai, jie taisė kareivių batus. Man liepė atsigulti prie vieno, o brolį paguldė kitame kampe. Taip pragulėję visą naktį, o ryte nuvedė mane nuvedė į antrą aukštų. Kambarys buvo didelis. Visi tardytojai sustojo ratu, o mane pastatė kambario viduryje. Jie pradėjo mane klausinėti, stumdyti vienas nuo kito, spardyti. Taip mane mušė kol pavargau. Kai nugriuvau jie visi mane apspardė ir išėjo. O kareiviai rusai nuvedė į buvusią daboklę. Mane vienoje kameroje, o brolį kitoje. Tarp kamerų buvo plyšys, nebuvo vienos plytos sienoje. Pasitarėme viens su kitu, kad jokiu atveju neprasitarsime. Tą dieną prabuvom netardyti. Tose kamerose buvo daug sulaikytų partizanų ir įtariamų žmonių. Kitą dieną, lapkričio 29 nuvedė tardyti. Pirmiausia teigė, kad aš gimęs ne 1928, o 1923 metais. Tuojau priėjęs pačiupinėjo barzdą, liepė nusimauti kelnes, pačiam nenusimovus jas numovė vertėjas. Tada stvėrė mušti. Pargriovė ant stalo, vienas  iš jų užverti man drabužius ant galvos ir atsisėdo ant sprando. Kitas prispaudė kojas. Aš gulėjau kniūbsčiomis. Pradėjo mušti šautuvo šampalu. Aš įtempiau raumenis, mušant jautėsi., kad toje vietoje pūtėsi oda. O jai pasiekdavo kaulą, jausdavo kraujo tekėjimą pro šonus. Ir vis klausinėjo kuriais metais gimęs. Jaučiau , kad nebuvo sveikos vietos mano kūne. Kai atsistojau jie pradėjo mušti rankomis. Bet matyt rankose buvo kažkoks kietas daiktas, kad galiausiai nukritau, bet sąmonės nepraradau, nes viską girdėjau. Tardytojas suriko ant vertėjo, kad jis liautųsi mušti, nes galėjo užmušti. Tada liepė keltis ir eiti žemyn. Rodėsi man, kad keliuosi, o jis šaukia kodėl neinu žemyn. Nes mane tardė antrame aukšte vyriausias tardytojas rusas. Pirmame aukšte buvo įsikūrusi stribų būstinė. Tada pašaukė stribus.Jiems liepė išvesti, nes aš jau pats nepasikėliau. Tai stribai už  kojų nutempė žemyn. Įkvėpus šalto oro pasidarė geriau, bet vis tiek pats negalėjau pasikelti. Tai stribai mane pastatė ant kojų, bet aš vis tiek susmukau. Tada du stambesni stribai paėmė mane už rankų ir užsimetė ant pečiu. Man atrodė kad aš pats einu, o jie šaukė kodėl aš pats neinu, jie daužė man nugarą šautuvo buože. Ir taip nuvedė į kamerą, Įmetė ir liepė kameros draugams patiesti kailinius ir paguldyti kniūbsčią, o jis atnešęs vandens apliejo. Ryte pabudęs nejaučiau skausmo. Tik rūbai buvo prilipę prie prakirstų žaizdų. O jau lapkričio 30 dieną vėl nuvedė tardyti. Kambaryje buvusį vertėją lietuvį išvijo iš kambario ir pasikvietė stribą. Nes jis galėjo mane užmušti. Pašaukė Stakvilevičių Gediminą. Jis pasišnibždėjęs su tardytoju ir priėjęs man pasakė viską išduoti. Nes jis žadantis mane užmušti. O jam atsakiau: „kai užmuš, tai visai nieko nesužinosi, kokia tau iš to nauda?”. Tada tardytojas pasakė: „supranti, tu ant rusų nepyk, nes tavo tautietis sako, kad aš privalau atlikti savo darbą. Aš esu atsiųstas iš toli ir turiu klausyti nurodymų.” Jis pats nemušė. Jis mane pasodino ant kėdės kampo, rankas nuleisti, kojas ištiesti, sėdėti visu kūno svoriu, tada pajutau didelį skausmą. Pradėjau prakaituoti, nes jutau didelį karštį, vėliau skausmas sumažėjo. Mačiau kaip pradeda juoduoti mano rankų pirštai, regėjimas pablogėjo. Viską jaučiau, bet pajudėti negalėjau. Tardytojas šaukė ant manęs kodėl aš tylys. Jis priėjęs spyrė man į kojas, aš nugriuvau nuo kėdės. Pakviesti stribai nutempė mane laiptais žemyn. Tada sąmonę dar turėjau, tik labai norėjau miego. Pūstelėjus šaltam orui per duris, atsigavau. Atsikelti negalėjau trūko jėgų. Kurį laiką gulėjau prie lauko durų. O laiptais nulipęs tardytojas nulipęs pasižiūrėjo ir pasakė, kad išgyvensiu. Visą laiką sakiau kad nesuprantu rusiškai. Todėl visą laiką tardė su vertėju, nors aš visiškai supratau, tik kalbėti nekaip mokėjau. Po kurio laiko nutempė mane į kamerą, ir vėl apliejo vandeniu. Tardytojas buvo atėjęs net į kamerą pažiūrėti ar dar gyvas. Gruodžio 1 dieną vėl nuvedė tardyti. Buvo įsakyta sušaukti visus tardytojus ir nuspręsti ką daryti, nes aš nieko neprisipažinau. Tardytojas buvo išbandęs visus leistinus tardymo būdus ir nebežinojo ką su manimi daryti. Jų pokalbis vyko man girdint, nes jie galvojo, kad aš nesuprantu. Vienas iš tardytojų prašėsi, kad tardymą perteistų jam. Vyriausiasis tardytojas sutiko. Tas tardytojas priėjęs man pasakė: „tu viską pagalvok ir man viską papasakok” ir smogė man kažkokiu metaliniu daiktu, kad net nukritau nuo kėdės. Spardė, keikėsi ir gražino atgal į kamera. Šis tardytojas buvo Lietuvos žydas. O jau kitą diena nuvedė tardyti pas tą žydą, o kai nesakiau ko jis norėjo išgirsti, pradėjo mušti. Mušė guminiu aptrauktu gumu su obolio didumo iškilimu gale Mušė tol kol tardytojas pailso, kai paėmė už kito galo, atlaikiau pirmąjį smūgį. Susvyravau, akyse pasirodė kibirkštys. Laukiau kito smūgio. Po antrojo smūgio neprisimenu. Prabudau tik antroje paroje. Kameros draugai manė, kad aš jau nebegyvas, nes neužčiuopė pulso. Tik kitos dienos vakare pradėjau smarkiau kvėpuoti. Taip tesėsi visas  žydo tardymas nuo gruodžio 1 iki 21 dienos. Supratęs, kad nieko neprasitarsiu dar labiau supyko, nes jis buvo pasakęs vyriausiam tardytojui, kad jis išgaus visą informaciją iš manęs. Tada sugalvojo mane nušauti. Kai stribas mane atvedė, tardytojas liepė jam išeiti iš kabineto. Likome tik dviese. Langas buvo atidarytas į abi puses, ant stalo stovėjo jo ginklas, ginklo dėklas su diržu. Tardytojas pradėjo kalbėti, tiesiog atsiprašinėti, nusigręžęs nuo manęs prie kito lango. Jis laukė kada aš griebsiu ginklą ir šoksiu per langą. Nes buvo labai patogi galimybė. Aš jo kėslus supratau iš karto. Ginklas buvo neužtaisytas, o kitapus lango laukė pasiruošę stribai. Po to jis uždarė langą ir priėjęs smogė man du kartus. Toliau neprisimenu. Kaip ir anksčiau partempė į kamerą. O gruodžio 22 dieną išvarė į Alytų, nes bijojo, kad partizanai galėjo mane išlaisvinti. Kaip tik tuomet vyko Merkinės partizanų puolimas. O žydas tardytojas būtų sugalvojęs mane nužudyti,nes netesėjo pažado vyriausiajam tardytojui. Aš vėliau pagalvojau, kodėl aš neišmečiau žydo pro langą. Aš turėjau visas galimybės tai padaryti. Stribai galėjo jį krentantį sušaudyti.

    Žydas – tardytojas man nukirto raktikaulį ir sulaužė du šonkaulius. Kai  grįžau po 10 metų į Lietuvą. Kauno Klinikų gydytojas Šipokas klausė, kada susilaužiau, o aš atsakiau, kad tikriausiai per tardymus. 1945m. gruodžio 23 dieną tardė ilgai ir daug.

    Kieme visas patvorys buvo priguldytas negyvų partizanų. Visos trys kamaros pilnutėlės  partizanų iš Merkinės mūšio. Kai Simne tardant nieko nesužinojo iš manęs, tai sugalvojo, kad aš  buvau Merkinės mūšyje.  Aš jam atsakiau, kad tuo metu buvau uždarytas Simno areštinėje, tai jis šoko mane daužyt (bet tik rankom), o kai pradėjo tekėt kraujas iš ausies – liovėsi mušęs. Toliau tik sėdėjo ir rašė, nieko neklausinėjo, o aš girdėjau, kaip kitame kambary brolis Gediminas baisiu balsu rėkia. Kai susitikom Vorkutoj, klausiau, ko tada Alytuje taip baisiai klykė,tai papasakojo, kad rankų pirštus tarp durų trynė.

    Kitą diena, t.y. gruodžio 24 dieną, vėl vedė tardyti. Mačiau savo tėtį, su maistu stovintį, ir kitus pažįstamus. Juos mačiau paskutinį kartą. Tėvo nemačiau daugiau nei gyvo nei mirusio. Tardytojas ant stalo išdėliojo maistą ir pasakė: „Prisipažinsi, tai  galėsi neštis ir valgyti.” Kai pasakiau, kad esu viską papasakojęs, sumušė, suspardė ir daugiau netardė. Pasakė: „Išvešim kur  baltos meškos, ir ten tavo galas bus.” Nuo lapkričio 28 dienos iki  gruodžio 31 dienos nedavė jokio maisto. 1946m. sausio mėn. 1 dieną atvežė iš Alytaus į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. Pasodino į vienutę, kur jau buvo sukišu 17 vyrų. Daugelis buvo nuteisti po 25 metus arba po 10 metų kalėti. Aš nenuteistas, bet mano byloje parašytas straipsnis 58-58-1A11, kad esu pavojingas banditas. Alytaus kalėjime buvo labai baisios sąlygos – utėlės ėjo grindimis, traiškėsi beeinant. Vilniuje, Lukiškėse, tuojau vedė į pirtį, visus drabužius dezinfekavo. Kai ištraukė iš pečiaus drabužius, tai negyvas brudas iš drabužių byrėjo dar 10 dienų.

    Lukiškių kalėjime 1946-01,02 d, jau gavau duonos 450 gramų ir  atnešė sriubos bakelį. Atidengėm kas čia per sriuba? Neišpasakyta smarvė, sušalę, supuvę bulvės ant viršaus plaukioja. Šiaudai, arklio mėšlas, o jau apačioj trečia dalis bakelio grynas purvas. Prašėm, kad greičiau išneštų iš kameros. Du kartus patardė, bet nemušė, nerėkė ir taip prabuvau iki kovo 1d. Nuvarė į kitą korpusą tenai iškrėtė išrengus ir suformavo vagono talpos skaičių 100 žmonių suvarė j vieną didesnę kamerą. Kad tik stati nesutilpom tada kareiviai spaudė jėga, duris uždarė. Prabuvom visą naktį, o jau ryte išvarė į lauką. Visi šlapi nuo prakaito. Visus sutupdė ant kelio salia kalėjimo, o šone sustojo kareivini su šunimis ir taip užpildė visą ešeloną vagonų, susikabinus rankomis po 10 eilių. Galvas nuleisti,žiūrėti lik į žemę, o kuris pakels galvą tai smogs rapnyku, o kaip pasakojo buvo didžiausias ešalonas. Atvežė į vagonus, suvarė po 100 vyrų ir užrakino, tik traukinys pajudėjo jau vakare kovo 1 dieną. Vagonuose buvo padaryta gulėti narai vidurį vagono geležinis pečius ir grindyse skylė gamtiniams reikalams atlikti. O kaip sustoja tai daro patikrinimą įeina liepia visiems į vieną galą vagono sueiti o kareiviai įėję apžiūro ar kas nenulupo kokios lentos nuo sienos ir tada sustoja 6 rusui iš šonų po 3, liepė eiti. Jie skaičiuoja kiekvienam kirsdami. Turėdami rankoje daiktą ir taip visus apdaužo, o maistą ir anglių 3 šupelius įmeta kartu duonos kepaluką keturiems. Kepaliuko svoris maždaug 1-1,2kg ir vandens virto po molinį puoduką. Ir taip vežė 16 parų, maitino, daužė žiauriai. Pečaroi sustojo liepė išeiti iš vagono, nuvarė į pirtį, o iš pirties į baraką mūsų visą 100 žmonių vagoną, nes tenai buvo skirstomo punktas. Po 3 dienų mane išvežė vietiniu vagonu į stotį pavadinimu Kanavė. Didžiausia stoties sritis, kur pristatoma visas maistas, medžiagos, degalai. Tenai jau buvo neblogai nors sunkus darbas, bet jau davė daugiau maisto. Maisto norma pagal išdirbį: 1 katilas sriubos, 400-600 gramų duonos, sriuba iš trupinių atliekų, prie jos 2 gramai riebalų. Žuvies ar silkės 150 gramų, kuri netinka kariuomenei, arba sveikų galvų. Šio davinio būtų užtekę, bet po geros savaitės išvežė tardymui. Po tardymo išvežė ir laikė ypatingo rėžimo sąlygose, nes buvau pripažintas pavojingu banditu. Tame lageryje kalėjo patys bjauriausi žudikai-rusai. Ten nebuvo jokio režimo, jokių darbo valandų. Dirbti reikėjo dieną naktį, kėlė kelis kartus per naktį, kai atveža žvyro ar kt. Pakeliui į darbo vietą neleisdavo užmigti šalia bėgių. Rusai dirbo mažai, prie ugnies šildydavos, o mes, politiniai kaliniai, už juos turėjom dirbti. Geležinkelio meistras buvo laisvas ir buvo vadinamas prarabu. Rusai – žudikai nekentė lietuvių. Man ir broliui prarabas užrašydavo po 3 katilus sriubos. Rusai atimdavo ir vienam vieną dieną duodavo 3 katilus, o kitam tik 1 katilą. Vieną kartą prarabas pamatė, kad brigadininkas atnešė tik 1 blyną abiem. Prarabas pranešė lagerio viršininkui, todėl iš to brigadininko atėmė viso to laiko duoną ir atidavė mums su broliu Gediminu. Tą dieną sočiai pavalgėm. Brigadininkas – žudikas norėjo mums atkeršyti. Kai važiavo traukinys, o  aš nešiau bėgutį, jis mane stūmė po garvežiu. Bet aš peršokau per bėgius į kitą pusę ir likau gyvas. Po šio įvykio lagerio viršininkas išsiuntė mus tardymui, nes brigadininkus būtų vis tiek nužudęs. Čia prabuvom  visus metus, Abize kelis kirtus tardė. Tardytojas tardant papasakojo visas žinias iš Lietuvos: kas įskundė, ką sakė apklausiant kaimynus, ir vėl į lagerį dirbti, geriau sakant kankinti. Mes šaukdavome „Kam kankinat, geriau sušaudykit!”, o jie atsakydavo „Mums jūsų darbo nereikia, mes turim jus nukankinti.”

    Buvo blogas maistas ir didelis šaltis. Kartą ėjau iš vieno lagerio į kitą ir nugriuvau, todėl du kareiviai užsidėjo ant pečių ir mane atnešė į poilsio lagerį. Davė gerti arbatos iš eglės skujų ir užmigau. Miegojau ilgai. Nežinojau atsibudęs nei kas aš, nei iš kur, nei savo vardo, nei pavardės neprisiminiau. Daktaras atėjęs paklausė, ar išsimiegojau, nes jau dvi savaites pas juos miegojau. Man buvo labai šalta, tai nuvedė prie pečiaus pasišildyti, ir vėl užmigau. Pribudęs mačiau: vaikščiojo seselės, buvo priguldyta daug ligonių, ilgas barakas, nieko nepažįstu ir nieko neprisimenu. Nutariau eiti į kitą barako galą. Vaikštau ir matau brolį Gediminą. Jis mane klausinėjo, aš jo nepažįstu ir nieko neprisimenu. Kada ilgiau kalbėjo lietuvių kalba, pradėjo veikli smegenys, pradėjau kažką suprasti, tik nieko neprisimenu. Brolis man papasakojo, kaip aš čia atsiradau. Po to laiko viskas paaiškėjo. Tardytojas pasikvietęs pasakė, kad mano skundėjai Tamulynas nuteistas 2 metams, Makauskas mirė kraujo vėžiu, o Stakvilevičius atsisakė duoti parodymus. Tada tardytojas sako: „Aš nesuprantu, ko iš tavęs nori. Aš siunčiu tave į Lietuvą.” 1947m. vasarį nuvežė į Pečiorą, o iš tenai į vagonus, kur buvo daug nuteistų. Į Gorkio kalėjimą atvežė kovo 1 dieną ir palaikė dvi savaites. Netardė, nes ten buvo vykdomi mirties nuosprendžiai. Mane, brolį ir kitus lietuvius sugrūdo į specialią mašiną su grotom ir atvežė į Lukiškių kalėjimą. Iš Lukiškių vežė iš Alytaus atvažiavęs sunkvežimis su bortais Susodino ant grindų, rankas ant galvos ir atvežė į kalėjimą. Čia aš susirgau. Ištino ir pajuodo kojos, negalėjau vaikščioti.

    Vienas sargybinis mane pažino, klausė, ar neturiu Alytuj pažįstamų, tai aš pasakiau, kad yra mano pusseserė Krenčienė. Po kelių dienų atnešė man siuntinį – 8kg svogūnų. Aš juos suvalgiau kaip obuolius. Mano dantys išvirsdavo ant lūpos, o kai suvalgiau tuos svogūnus, kojas ne taip skaudėjo. Bet vaikščiojau ant sėdmenų. Taip ėjau į tardymus. Tas dvi savaites pusseserė nešė maisto ir aš pasitaisiau. Mane ir brolį išvežė į Kauno kalėjimą. Tenai vėl tardė, neleido perduoti siuntinių. 71 kameroj išbuvau 7 mėnesius. Tardė ir nieko naujo nepasakė. Rugpjūčio mėnesį buvo teismas. 3 teisėjas perskaitė kaltinimą. Kaltino, kad aš be dokumentų, be gyvenamosios vietos, todėl už tai man davė 5 metus kalėti. Aš pasakiau, kad nepasirašysiu, nes mane paėmė iš namų ir su dokumentais, tada teisėjas pasakė, jei nepasirašysiu, tai perduos iš naujo teisti ir tada už nepaklusnumą gausi 10 metų kalėti. Kadangi jau buvau atbuvęs beveik 3 metus, pasirašiau. Po kelių dienų mane ir brolį Gediminą išvežė į Vilnių. Ten sugrūdo į prekinius vagonus ir vežė atgal į Vorkutą anglių kasyklą Intoje. 3 šachta. Darbai nevyko, buvo įrengiama šachta. 3 savaites dirbom įrengimo darbus. Po to apačioje, po žeme, reikėjo dirbti pagrindinio kelio paruošimui – anglies išvežimui. Buvo 3 pamainos. Sprogdinom ir išveždavom anglį. Vėliau dirbom su elektriniu grąžtu. Darbas sunkus, kai gręži viršutines skyles – ant galvos grąžtą reikėjo laikyti, ir dėl to visos dulkės ant manęs krito. Prisikvėpavęs visą laiką spjaudydavau anglim. Gręžiant reikėjo skubėti, nes iš paskos ėjo žmonės, labai suprakaituodavau. Grįždavau visu pilnu grąžtu, jo ilgis 2 metrai. Mano darbas buvo įvertintas 270 %. Maisto davė: duonos 1200 gramų, papildomai 500 gramų pyrago. O kada dar už sprogdintoją atsprogdindavau, tai jis man atnešdavo dar 1 kepaliuką duonos. Maisto užteko. Bet per didelis darbo krūvis. Darbo gale, kai išlendi prie vartų, dar suskaičiuoja pamainos žmones (700 žmonių Todėl peršalau ir susirgau. 1950m. pabaigoje  pabudau ligoninėje. Buvau labai nusilpęs, išvien kosėjau ir spjaudžiausi anglies dulkėmis. Vaikščiojau tik už sienų

    laikydamasis. Kiekvieną mėnesį iš Maskvos atvažiuodavo daktarė. Buvo komisija ir mane pripažino nepagydomu.

    Jinai sake, kad gali mane grąžinti į Lietuvą, gal kiek gyvensiu. Todėl paprašė adreso, kad galės mane išlaikyti.

    Kitą mėnesį atvažiavusi pranešė, kad niekas nenori manęs priimti. Todėl susitaikiau su ta mintimi, kad nepasveiksiu,

    ir laukiau laimingos mirties. Kai numiršta žmogus, neveža iš karto, suranka 6-7 lavonus, sudaužo galvas.

    Visą laiką gulėjau su aukšta temperatūra. Buvo vasara. Saulė palenda ir vėl iškyla.

    Gražus gamtos reiškinys. Sugalvojau eiti su saule atsisveikinti, žinojau, kad ta pati saulė ir Lietuvoj.

    Ir taip kas rytą išeidavau už sienų laikydamasis. Daktaras sakė, kad taip pasigreitinsiu mirtį.

    O aš ėjau ir ėjau kas rytą, o po savaitės pradėjau normaliai vaikščioti, kitiems ligoniams patarnauti.

    Už tai slaugytojas duodavo daugiau valgyti. Kai atvyko ta pati daktarė labai nustebo.

    Ji klausė kuo aš gydausi, netikėjo, kad neturiu jokių vaistų, jai atrodė, kad čia stebuklas kad gyvas

    vaikštau.

    Bausmės laikas baigėsi, ir aš pradėjau auginti plaukus. Sargybinis Iiepė nusikirpti, nes nežinia, ar baigėsi bausmės laikas, gal dar pridės 10 metų. Gruodžio pabaigoje iššaukė, sargyba nuvarė j stotį ir specialiais vagonais su grotom vežė. Sverdlovske sustojo ir stovėjom parą. Galvojau, kad mane ten paliks, kur mano seserys ir motina. Bet vėžė toliau. Maitino blogai: 500 gramų duonos ir skysčio iš silkių statinės, kartais randi ikrą ar jau susileidusią silkės galvą. Atvykom į Kazachstaną. Stotyje išlaipino 7 žmones — 2 moteris ir 5 vyrus. Susodino į bortinį sunkvežimį ir vežė 100 kilometrų. Visi pradėjom šalti – ir mes, ir sargybiniai. Aš nušalau kojų nykščius. Sustojom gyvenvietėj. Mus išdalino po žmones. Ryte vežė dar 50 kilometrų. Atvežė į ARIK – BALIK kolūkį. Mes buvom 2 lietuviai. Kitas buvo veterinarijos daktaras, tai jį išvežė į tarybinį ūkį. Mane, ukrainietį, leningradietį ir baltarusę moterį atidavė kolūkio valdžiai. Dirbom avių fermoj. Apgyvendino velėnų namuke 5m x 5m dydžio. Tenai jau gyveno 10m. vokiečių šeima, iš Pavolgio 4 žmonės ir mes dar keturiese. Spec. Komendantas atveždavo duonos ir patikrindavo. Vaikščioti leido tik darbo vietos teritorijoje. Fermoje buvo 2000 avių. Aš šėriau 350 avių. Prieš 10m. šėrė mergaitė, kai jai suėjo 17m paėmė melžti karvių į kita fermą. Avys buvo liesos, silpnos, kasdien nustipdavo po 3-5 avis. Aš daviau jom dvigubai daugiau pašaro ir girdžiau, ir jos tapo daug gražesnės. Pirmininkas net nustebo, pamatęs gražius gyvulius. Dėl to mus visus labai palaike, ir po 2 mėnesių šėrimo leido lankyti mokyklą, davė pasipjauti avį. Paprašiau pieno, nes 5 metus nebuvau jo gėręs. Pirmininkas davė melžtis karvę mums visiems. 1951-19į53m. išvažiavau į mokyklą, tai jis rėmė mane maistu. Grįžęs pažadėjau atidirbti. Aukštesnioji mechanikos mokykla buvo už 30km nuo kolūkio. Ten galėjau gauti traktorininko, kombainininko, vairuotojo mechaniko, agronomo ir gyvulių techniko pažymėjimus. Reikėjo 3 metus mokytis, o mane atšaukė saugumas ir pasakė,kad negalėsiu tų darbų dirbti, nes darbas tik tam priskirtoje vietovėje. Negalėsiu išvykti į kitus rajonus. Mokiausi labai gerai. Turėjau gauti 7 klasių pažymėjimą. Mokyklos direktorius apgailestavo. Žmona matematikė sakė: „Kada paleis, tai atvažiuok pas mane ir duosiu visus dokumentus, kurių nedavė dėl teistumo.’”

    Dirbau M.T.S., sekėsi labai gerai, gaudavau gerą algą, o tai partiniams nepatiko. Jie sugalvojo mane atiduoti teismui. Bet reikėjo direktoriaus parašo. O tas pasakė,kad atleis visus iš darbo, jei jie prie manęs kibs. Direktorius mane labai vertino. Tuo laiku vežė naujos technikos, reikėjo paruošti darbui. Gyventi neturėjau kur, nes buvau tremtinys. Pasidariau iš velėnų mažą namuką. Sugalvojau pasistatyt lietuvišką namelį, bet nebuvo medžiagos, todėl pasistačiau iš molio. Dar nespėjęs įrengti, pardaviau. nes 1954m. lapkričio mėnesį mane išlydėjo direktorius ir partijos sekretorius ir prašė sugrįžti pas juos. Išvažiavau į Sverdlovską Šiaurės Urale, Čremukos rūdos kasyklas. Tenai buvo mano motina ir seserys. Tėvas jau buvo miręs. Iš ten išvažiavau į Lietuvą, į Kauną 1955m. kovo mėn.

    Prisiminimai Alfonso Juškausko 2007 11 10

  • Pacituosiu ir prisiminsiu Lietuvos partizanų požiūrį į panašius rinkimus 1946m į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą:

    ” Priešrinkiminė pogrindžio veikla turėjo pasireikšti gausia spauda, kuri, bent iš dalies galėjo atsveri milžinišką sovietų propagandos ir melų mašiną. Nors jau iš anksto mums buvo žinoma, kad pagal sovietinius metodus oficialioji statistika už vienintelį komunistų partijos išstatytą sąrašą vis tiek “pasisakys” nemažiau “90 procentų”, bet mums tai neturėjo jokios reikšmės. Mūsų tikslas buvo sutvarkyti balsavimų metu bolševikų prievartavimą, kad pasauliui parodžius tikrąją lietuvių tautos valią, kuri galės būti patirta ir patikrinta tik istorijos bėgyje. Be to, tauta turėjo parodyti savo nusistatymą ir okupantui atsakyti į jo melą, smurtą ir prievartavimą aiškiu, lietuvišku – ne”

  • Iš JAV atvykusią partizano našlę Nijolę Bražėnaitę, kuriai šiuo metu 85-keri kalbino Tomas Čyvas.

    - Jūsų vyro Juozo Lukšos-Daumanto laiškų knygoje „Laiškai mylimosioms“ sakoma, kad jis turėjo dvi žmonas. Pirmoji buvote Jūs, o antroji – Lietuva. Žinia, kad likimas Jus išskyrė ypač greitai. Juk žinojote, kad jis netrukus turės grįžti į Lietuvą ir visgi tekėjote….

    - Ne visai tiksliai pasakėte. Pirmoji jo žmona buvo būtent Lietuva. Tokia žmona, kuriai pavyduliauti negalėjau niekaip, nes juk tai mano Tėvynė. Tiesa, kad viską žinojau. Tiesa, kad buvome su juo tik savaitę. Tiesa, kad ten, kur gyvenome, pas jį bet kada – dieną ir naktį galėjo ateiti pasitarti bendražygiai. Kai manęs viso to klausia – sakau tą patį – Jis buvo to vertas.

    - Taip karštai Jūsų vyro mylėtą Lietuvą matote ir šiandien. Ką dabar apie ją galite pasakyti?
    - Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad žmonės vis labiau supranta tai, už ką ir kaip Juozas kovojo, kaip aukojosi. Kiekvieną kartą atrodo supranta vis daugiau. Jaučiu, kad ne tik Juozui, bet ir kitiems partizanams meilę ir pagarbą jaučia vis daugiau žmonių. Tikiu, kad greitai visa Lietuva pripažins, kokią auką jie sudėjo.

    - Kodėl taip dar nėra? Vis dar išlieka nemažai pasipriešinimo ir abejingumo, mėginimo menkinti ano meto kovą. Kaip manote – kodėl?

    - Nors ir nebūnu Lietuvoje nuolat, manau, kad taip yra dėl penkiasdešimties okupacijos metų. Reikia suvokti, kas nutiko. Vieni kovėsi už laisvę, kiti mėgino prisitaikyti, treti tiesiog visko bijojo. Buvo ir tokių, kurie tarnavo visiškam blogiui. Dar labai daug yra žmonių, kurie įtakoti sovietinės dvasios. Kai kas ligi šiol nenori atverti tiesą savo akių ir sielų. Parašyta ir pasakyta apie žūtbūtinę partizanų kovą jau yra labai daug, tačiau kai kas kartoja sovietinius teiginius iš inercijos ir nedrįsta tiesos pripažinti ligi šiol.

    - Manote, kad ligi šiol tiesiog nedrįsta?Ko bijosi?

    - Tie, kas nuėjo tarnauti blogiui – savo kalčių nepripažino ir neatsiprašė. Pakanka vien fakto, kad ir šiandien nenori parodyti, kur užkasdavo nužudytų partizanų kūnus. O juk esu tikra, kad žino. Tiesa, tokių atsiranda. Štai ir aną savaitę intensyviai ieškota Juozo palaikų, nes atsirado vienas žmogus, kuris lyg ir išdrįso parodyti apytikrę vietą. Galbūt sąžinė prabilo prieš gyvenimo pabaigą… Atrodo, kad stengiasi prisiminti nuoširdžiai.

    - Paieškos nebuvo sėkmingos?

    - Kol kas, deja, ne. Tikiuosi, kad galiausiai pavyks rasti. Tose vietose per tiek metų irgi viskas pasikeitė – apžėlė naujais krūmais, brūzgynais, kuriais dar vis tebėra užžėlusi ir dalies Lietuvos žmonių sąmonė. Daugumai tie dalykai nerūpi, tačiau sąžinė vis tiek kartais prabyla.
    - Tai ko gi trūksta Lietuvai?

    - Trūksta tikrų, gerų vadų. Vadų tikrąja to žodžio prasme, kokius ji turėjo 1918-aisiais ir vėliau. Svetur išsimokslinę lietuviai tuomet grįžo į Tėvynę persismelkę tautos ir valstybingumo idėjomis. Pagalvokime apie tokias asmenybes, kaip prelatas Mykolas Krupavičius. Dabartinėje Lietuvoje iš tokių galiu paminėti tik Vytautą Landsbergį. Tiesa, Lietuvoje būnu ne tiek jau daug – gal jums vietoje geriau matyti.

    Juozas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio kaime, Veiverių valsčiuje, Marijampolės apskrityje (dabar Prienų rajonas).

    Sovietams okupavus Lietuvą įsitraukė į partizanų kovą, legalų gyvenimą nutraukdamas 1946-aisiais. 1947 m. sausio 12 d. apygardų vadų suvažiavimo J.Lukša buvo paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu. 1947-aisiais su užduotimi buvo nuvykęs į Gdynę (Lenkija), grįžo ir metų pabaigoje vėl išvyko į užsienį. Šį kartą – per Kaliningrado sritį į Lenkiją, po to į Vakarus. Čia buvo ruošiamas Prancūzijos žvalgybos mokykloje.
    1948m. vasarą Paryžiuje J.Lukša ir susipažino su Nijole Bražėnaite. Juozo ir Nijolės pažintis 1950m. liepos 23d. baigėsi sutuoktuvėmis. Jaunavedžius Tiubingeno bažnyčioje sutuokė prelatas Mykolas Krupavičius. Sutuoktiniai kartu tepabuvo savaitę, nes bijodamas, kad nebūtų demaskuotas, J.Lukša turėjo slapstytis, dažnai keisti gyvenimo vietą. Beje, jo slapyvardis tuo metu buvo Adam Mickiewicz. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona J.Lukšai liko tik laiškai. J.Lukšos-Daumanto rašyti laiškai žmonai Nijolei buvo išleisti atskira knyga “Laiškai mylimosioms” 1993m. Čikagoje, vėliau 1994 m. Lietuvoje.

    Žuvo J. Lukša 1951 m. rugsėjo mėnesio 4 d., kuomet, parašiutu nusileidęs į Lietuvą ieškojo kontaktų su buvusiu bendražygiu J. Kukausku. Pastarasis, ruoštas toje pačioje Vakarų žvalgų mokykloje ir parskraidintas anksčiau, jį išdavė. Susišaudymu ir žūtimi pasibaigęs susidūrimas su NKVD smogikais įvyko Pabartupio kaimo pamiškėje, netoli Pažėrų gyvenvietės (9 km. nuo Garliavos). Palaidojimo vieta – nežinoma.

    Svarbiausi dr. Nijolės Bražėnaitės–Paronetto biografijos faktai. 1923 m. gimė Utenoje, 1941-1947 m. studijavo mediciną Kaune ir Insbruke /Austrija/. Nuo 1947 m. aktyviai rūpinosi lietuvybe užsienyje, dirbdama VLIK“e, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdyje, JAV lietuvių gydytojų sąjungoje, Pasaulio lietuvių katalikų organizacijų sąjungoje ir kt. organizacijose. 1948 m. susipažino Paryžiuje su Juozu Lukša–Daumantu, o 1950 m. jie susituokė. Deja, po mėnesio buvo priversti išsiskirti visam laikui. 1951 m. rugsėjį žuvo Juozas Lukša. Iki 1957 m. Nijolė nieko nežinojo apie vyro žūtį. 1953 m. išvyko gyventi į JAV. 1995 m. – JAV įsteigė Juozo Lukšos-Daumanto fondą, kuris rūpinasi rezistencine pokario istorija. Nuo 1997 m. – vadovauja „Tautos fondo“ Mokyklų įdukrinimo komisijai, kuri surinktas lėšas skiria 250-čiai įdukrintų Lietuvos mokyklų.

    Daugiau info:
    balsas.lt
    bernardinai.lt
    luksosg.garliava.lm.lt

  • Prisiminimai pačios pradžios užpuolimo čekistų ir sovietų kariuomenės Kalniškių miške 1945 05  16 d.

    Aš su trim skyriais partizanų buvome išėję su užduotim į Atesninkėlius naktį, o gegužės 16 d  ryte grįžę į stovyklą pastebėjom, kad kariuomenė jau supa mišką. Tada vadovai sušaukė visus atsiklausti, ką darome, ar slepiamės, ar ginamės Dauguma sutiko gintis, o vadovai pasakė, kad kas nori gali pasitraukti.

    Tada visiems buvusiems stovykloje buvo išduota papildymas ginklais, šaudmenimis ir granatomis. Man pristatė sunkųjį kulkosvaidį ir pasakė, kad aš turiu padėti kulkosvaidininkui. Davė vieną dėžutę su šoviniais ir kitą kaspiną ant savęs nešti, ir padėti traukti kulkosvaidį.Buvo trumpa informacija, kad visi kovotojai turi vykdyti  skyrininkų įsakymą, duodant komandą.  Vadas duos įsakymą, kada bus galima šaudyti. Be vado nurodymo jokio šūvio, nė pasirodymo neturi būti.Tai pasakė Vanagas.Jis nurodinėjo visiems skyrininkams. Kiek žinau buvo 5 skyriai.Jis įsakė eiti į nurodytą vietą kalno viršūnėje. O aš kaip padėjėjas turėjau daryli, ką man liepė kulkosvaidininkas. Buvo visiška tyla, tik tolinu automatų šūviai buvo girdėti, bet tie šūviai vis labiau buvo girdimi. Neilgai trukus jau pasirodė ir kariuomenės būrys, ėjo vis šaudydami iš automatų. Kai prisiartino visai arti aš labai aiškiai mačiau rusus, net buvo mintis, kad gal pasiduos vadas. Bet tuo momentu Vanagas buvo už mūsų kulkosvaidžio ir įsakė visiems šaudyti. Ir užvirė didžiausias šaudymas, ir granatų sprogimas. Neilgai truko gal kelias sekundes ar minutes. Po to buvo visiška tyla. Toje vietoje, kur buvo matoma kariuomenė, kaip siena juodų dūmų, visiškai nieko nesimatė, tik tolimi automatų šūviai buvo girdėti. Tada vadas Vanagas įsakė visiems keltis ir eiti. O mano kulkosvaidininkui liepė, jei šaudys, tai pridengti. Bet toje vietoje nebuvo jokio garso, tada ir mes juos pasivijome ir ėjome, kur vedė vadas. Gerai prisimenu, kad ėjom gana toli, aplenkdami kelis kalnus, net mano buvo mintis, kad gal čia mūsų neieškos. Apsistojome nurodytame kalne.Visi pasiruošėme vėl laukti kariuomenės. Negaliu pasakyti, kiek laiko truko, kai pasigirdo didelis šaudymas. Tuomet pagalvojome, kad gal kur su mūsų kovotoju susidūrė. Ir vėl po kurio laiko buvo didelis šaudymas. Bet pasirodo, kad kariuomenė eidama į kiekvieną kalną darė puolimą, bet kai mūsų nerasdavo ėjo tolyn Kariuomenė ėjo vienu būriu. Gal nesitikėjo ir prie šio kalno puolimo, bet kai prisiartino labai artį, tai vadas davė komandą šaudyti. Ir vėl pasikartojo toks mūšis. Visiems buvo pasakyta palikti tą vietą ir eiti toliau, nes gali apsupti mus žiedu. Pasitraukėme jau tolyn, buvo girdėti tik tolimi šūviai…

    Paėjome toliau ir vadas Vanagas pasakė, kad mes jau atkirsti nuo ginklų Dabar leido gelbėtis kaip kas sugeba. Jeigu kas dar turi šovinių, tai liepė palikti. Mes skirstėmės grupelėmis ir reikėjo prasiveržti iš apsupimo. Mano brolis Pranas (slapyvardis Kalniniškėnas) atėjo su savo skyrininku ir sako, jei kas norite einam su manim, aš čia gerai žinau visas vietas ir išvesiu. Aš su broliu sutikau .Dar vienas iš to paties skyriaus (slapyvardis Basanavičius)ėjo. Mes ėjom, kur vedė mano brolio skyrininkas. Priėjome prie saugomos iškirstos linijos ir matom, kad ant kalno stovi kareivis su ginklu. Mūsų vadovas pasakė visiems sustoti vienoje eilėje ir kai pasakysiu tada visi kartu bėgsime, tai vistiek kuris liksime. Jis nestojo kus nors  vidury, kad liktų gyvas, bet stojo pavojingiausioje vietoje ten, kur galėjo pirma kulka kliudyti.

    Laimingai perbegom į tokį raistą, kur vandens buvo beveik iki juosmens.Tada vadovas sako pasižiūrėkite ar nekliudė kulkos. Visi apsičiupinėtom save, bet nieko nesijautė, tik vadovas sako štai mario lietpaltyje skylutės kelios, į mane pažvelgęs sako, kad ir tavo rankove nudrėksta. Aš sakau, gal kur nors į šakas,o jis sako, kad į šakas taip nebūna.

    Dabar sako vadovas skiriamės po du nebus taip pstebima. Šautuvus numetėm į vandenį. Mes eisime į Lazdijų upelį, o aš su broliu pasakėme, kad eisime į Šeštokus. Tenai mūsų gerai žinomas  žmogus (Liutkauskas). Bėgt nebėgom, bet toks smarkus žingsnis buvo, kad vargu ar kas būtų bėgte pavijęs. lr staiga matom raitas rusas ant arklio su žiūronais į mus žiūri. Brolis sako jis mus pastebėjo ir sako, ištraukęs granatą susisprogdinam. O aš jam pasakiau, kad aš nesutinku ir pasakiau, kad būkim pasiruošę. Kaip lieps rankas pakelt, tada sprogdinsime granatas, nes abu turėjom po granatą. lr taip priėjom ten, kur galvojom, o Šeimininkas Liutkauskas kapojo šakas.  Jis mus nuvedė į tvartą ir pasakė, ar jūs lįskite po mėšlu ar ant tvarto, nes gyvulių nebuvo, tuščias tvartas. Tada pasidairėm ir mintis lipt ant tvarto, nes mėšlą sujudinsi bus žymu, kad čia, kas yra. Bet tvartas molinis, aukštas, nežinau kaip mes ten užlipom, stogas dengtas skiedrom, tai pasidarėm plyšelį ir stebim. Neužilgo žiūrim šeimininkas rodo ranka kareiviam, o jų buvo gal 6-8. Bet vienas, matyt, vyresnis priėjo atidarė tvarto duris, pažiūrėjo ir vėl uždarė. Pradėjo temti, šeimininkė atnešė valgyti ir pasakė, kad nieko negirdėti, rusų nematyti. Tada šeimininkas Liutkauskas papasakojo, kad aš juos apkvailinau, pasakiau, kad mačiau nubėgo per kiemą ir jau jie negrįžo. Gal buvo kokia pirma valanda nakties, mes išėjome pasiklausydami. Buvo labai graži naktis, nieko nesigirdėjo. Ir  taip traukėme namo, .arčiau Krosnos, per pušynėlį perėjom į Atesninkėlių  kaimo galą. lr taip priėjom savo kaimą, nors į namus buvo nesaugu, nes dažnai apgaule kareiviai ir stribai laukdavo mūs pareinant. Bet mes turėjom kaimo laukuose gerą žmogų, senutę Ivanauskienę, tai ji nueidavo ir patikrindavo, ar kas nesaugoja. 0 mes namuose turėjom, savo laukuose ir prie trobesių bunkerius, septynis įvairiose vietose.

    Tai tiek galiu pasakyti apie savo buvimą tame mūšyje Aš pasakoju tai, ką aš pats veikiau, nes man nepatinka, kai rašoma visiškai nesąmoningi, nebūti dalykai.

    Apie tolimesnę įvykių eigą galite paskaityti čia.

    Šių įvykių yra garso įrašą rasite čia.