Lietuvos partizanai

“…Kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…” Jonas Žemaitis-Vytautas

  • Pacituosiu ir prisiminsiu Lietuvos partizanų požiūrį į panašius rinkimus 1946m į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą:

    ” Priešrinkiminė pogrindžio veikla turėjo pasireikšti gausia spauda, kuri, bent iš dalies galėjo atsveri milžinišką sovietų propagandos ir melų mašiną. Nors jau iš anksto mums buvo žinoma, kad pagal sovietinius metodus oficialioji statistika už vienintelį komunistų partijos išstatytą sąrašą vis tiek “pasisakys” nemažiau “90 procentų”, bet mums tai neturėjo jokios reikšmės. Mūsų tikslas buvo sutvarkyti balsavimų metu bolševikų prievartavimą, kad pasauliui parodžius tikrąją lietuvių tautos valią, kuri galės būti patirta ir patikrinta tik istorijos bėgyje. Be to, tauta turėjo parodyti savo nusistatymą ir okupantui atsakyti į jo melą, smurtą ir prievartavimą aiškiu, lietuvišku – ne”

  • Iš JAV atvykusią partizano našlę Nijolę Bražėnaitę, kuriai šiuo metu 85-keri kalbino Tomas Čyvas.

    - Jūsų vyro Juozo Lukšos-Daumanto laiškų knygoje „Laiškai mylimosioms“ sakoma, kad jis turėjo dvi žmonas. Pirmoji buvote Jūs, o antroji – Lietuva. Žinia, kad likimas Jus išskyrė ypač greitai. Juk žinojote, kad jis netrukus turės grįžti į Lietuvą ir visgi tekėjote….

    - Ne visai tiksliai pasakėte. Pirmoji jo žmona buvo būtent Lietuva. Tokia žmona, kuriai pavyduliauti negalėjau niekaip, nes juk tai mano Tėvynė. Tiesa, kad viską žinojau. Tiesa, kad buvome su juo tik savaitę. Tiesa, kad ten, kur gyvenome, pas jį bet kada – dieną ir naktį galėjo ateiti pasitarti bendražygiai. Kai manęs viso to klausia – sakau tą patį – Jis buvo to vertas.

    - Taip karštai Jūsų vyro mylėtą Lietuvą matote ir šiandien. Ką dabar apie ją galite pasakyti?
    - Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad žmonės vis labiau supranta tai, už ką ir kaip Juozas kovojo, kaip aukojosi. Kiekvieną kartą atrodo supranta vis daugiau. Jaučiu, kad ne tik Juozui, bet ir kitiems partizanams meilę ir pagarbą jaučia vis daugiau žmonių. Tikiu, kad greitai visa Lietuva pripažins, kokią auką jie sudėjo.

    - Kodėl taip dar nėra? Vis dar išlieka nemažai pasipriešinimo ir abejingumo, mėginimo menkinti ano meto kovą. Kaip manote – kodėl?

    - Nors ir nebūnu Lietuvoje nuolat, manau, kad taip yra dėl penkiasdešimties okupacijos metų. Reikia suvokti, kas nutiko. Vieni kovėsi už laisvę, kiti mėgino prisitaikyti, treti tiesiog visko bijojo. Buvo ir tokių, kurie tarnavo visiškam blogiui. Dar labai daug yra žmonių, kurie įtakoti sovietinės dvasios. Kai kas ligi šiol nenori atverti tiesą savo akių ir sielų. Parašyta ir pasakyta apie žūtbūtinę partizanų kovą jau yra labai daug, tačiau kai kas kartoja sovietinius teiginius iš inercijos ir nedrįsta tiesos pripažinti ligi šiol.

    - Manote, kad ligi šiol tiesiog nedrįsta?Ko bijosi?

    - Tie, kas nuėjo tarnauti blogiui – savo kalčių nepripažino ir neatsiprašė. Pakanka vien fakto, kad ir šiandien nenori parodyti, kur užkasdavo nužudytų partizanų kūnus. O juk esu tikra, kad žino. Tiesa, tokių atsiranda. Štai ir aną savaitę intensyviai ieškota Juozo palaikų, nes atsirado vienas žmogus, kuris lyg ir išdrįso parodyti apytikrę vietą. Galbūt sąžinė prabilo prieš gyvenimo pabaigą… Atrodo, kad stengiasi prisiminti nuoširdžiai.

    - Paieškos nebuvo sėkmingos?

    - Kol kas, deja, ne. Tikiuosi, kad galiausiai pavyks rasti. Tose vietose per tiek metų irgi viskas pasikeitė – apžėlė naujais krūmais, brūzgynais, kuriais dar vis tebėra užžėlusi ir dalies Lietuvos žmonių sąmonė. Daugumai tie dalykai nerūpi, tačiau sąžinė vis tiek kartais prabyla.
    - Tai ko gi trūksta Lietuvai?

    - Trūksta tikrų, gerų vadų. Vadų tikrąja to žodžio prasme, kokius ji turėjo 1918-aisiais ir vėliau. Svetur išsimokslinę lietuviai tuomet grįžo į Tėvynę persismelkę tautos ir valstybingumo idėjomis. Pagalvokime apie tokias asmenybes, kaip prelatas Mykolas Krupavičius. Dabartinėje Lietuvoje iš tokių galiu paminėti tik Vytautą Landsbergį. Tiesa, Lietuvoje būnu ne tiek jau daug – gal jums vietoje geriau matyti.

    Juozas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio kaime, Veiverių valsčiuje, Marijampolės apskrityje (dabar Prienų rajonas).

    Sovietams okupavus Lietuvą įsitraukė į partizanų kovą, legalų gyvenimą nutraukdamas 1946-aisiais. 1947 m. sausio 12 d. apygardų vadų suvažiavimo J.Lukša buvo paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu. 1947-aisiais su užduotimi buvo nuvykęs į Gdynę (Lenkija), grįžo ir metų pabaigoje vėl išvyko į užsienį. Šį kartą – per Kaliningrado sritį į Lenkiją, po to į Vakarus. Čia buvo ruošiamas Prancūzijos žvalgybos mokykloje.
    1948m. vasarą Paryžiuje J.Lukša ir susipažino su Nijole Bražėnaite. Juozo ir Nijolės pažintis 1950m. liepos 23d. baigėsi sutuoktuvėmis. Jaunavedžius Tiubingeno bažnyčioje sutuokė prelatas Mykolas Krupavičius. Sutuoktiniai kartu tepabuvo savaitę, nes bijodamas, kad nebūtų demaskuotas, J.Lukša turėjo slapstytis, dažnai keisti gyvenimo vietą. Beje, jo slapyvardis tuo metu buvo Adam Mickiewicz. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona J.Lukšai liko tik laiškai. J.Lukšos-Daumanto rašyti laiškai žmonai Nijolei buvo išleisti atskira knyga “Laiškai mylimosioms” 1993m. Čikagoje, vėliau 1994 m. Lietuvoje.

    Žuvo J. Lukša 1951 m. rugsėjo mėnesio 4 d., kuomet, parašiutu nusileidęs į Lietuvą ieškojo kontaktų su buvusiu bendražygiu J. Kukausku. Pastarasis, ruoštas toje pačioje Vakarų žvalgų mokykloje ir parskraidintas anksčiau, jį išdavė. Susišaudymu ir žūtimi pasibaigęs susidūrimas su NKVD smogikais įvyko Pabartupio kaimo pamiškėje, netoli Pažėrų gyvenvietės (9 km. nuo Garliavos). Palaidojimo vieta – nežinoma.

    Svarbiausi dr. Nijolės Bražėnaitės–Paronetto biografijos faktai. 1923 m. gimė Utenoje, 1941-1947 m. studijavo mediciną Kaune ir Insbruke /Austrija/. Nuo 1947 m. aktyviai rūpinosi lietuvybe užsienyje, dirbdama VLIK“e, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdyje, JAV lietuvių gydytojų sąjungoje, Pasaulio lietuvių katalikų organizacijų sąjungoje ir kt. organizacijose. 1948 m. susipažino Paryžiuje su Juozu Lukša–Daumantu, o 1950 m. jie susituokė. Deja, po mėnesio buvo priversti išsiskirti visam laikui. 1951 m. rugsėjį žuvo Juozas Lukša. Iki 1957 m. Nijolė nieko nežinojo apie vyro žūtį. 1953 m. išvyko gyventi į JAV. 1995 m. – JAV įsteigė Juozo Lukšos-Daumanto fondą, kuris rūpinasi rezistencine pokario istorija. Nuo 1997 m. – vadovauja „Tautos fondo“ Mokyklų įdukrinimo komisijai, kuri surinktas lėšas skiria 250-čiai įdukrintų Lietuvos mokyklų.

    Daugiau info:
    balsas.lt
    bernardinai.lt
    luksosg.garliava.lm.lt

  • Prisiminimai pačios pradžios užpuolimo čekistų ir sovietų kariuomenės Kalniškių miške 1945 05  16 d.

    Aš su trim skyriais partizanų buvome išėję su užduotim į Atesninkėlius naktį, o gegužės 16 d  ryte grįžę į stovyklą pastebėjom, kad kariuomenė jau supa mišką. Tada vadovai sušaukė visus atsiklausti, ką darome, ar slepiamės, ar ginamės Dauguma sutiko gintis, o vadovai pasakė, kad kas nori gali pasitraukti.

    Tada visiems buvusiems stovykloje buvo išduota papildymas ginklais, šaudmenimis ir granatomis. Man pristatė sunkųjį kulkosvaidį ir pasakė, kad aš turiu padėti kulkosvaidininkui. Davė vieną dėžutę su šoviniais ir kitą kaspiną ant savęs nešti, ir padėti traukti kulkosvaidį.Buvo trumpa informacija, kad visi kovotojai turi vykdyti  skyrininkų įsakymą, duodant komandą.  Vadas duos įsakymą, kada bus galima šaudyti. Be vado nurodymo jokio šūvio, nė pasirodymo neturi būti.Tai pasakė Vanagas.Jis nurodinėjo visiems skyrininkams. Kiek žinau buvo 5 skyriai.Jis įsakė eiti į nurodytą vietą kalno viršūnėje. O aš kaip padėjėjas turėjau daryli, ką man liepė kulkosvaidininkas. Buvo visiška tyla, tik tolinu automatų šūviai buvo girdėti, bet tie šūviai vis labiau buvo girdimi. Neilgai trukus jau pasirodė ir kariuomenės būrys, ėjo vis šaudydami iš automatų. Kai prisiartino visai arti aš labai aiškiai mačiau rusus, net buvo mintis, kad gal pasiduos vadas. Bet tuo momentu Vanagas buvo už mūsų kulkosvaidžio ir įsakė visiems šaudyti. Ir užvirė didžiausias šaudymas, ir granatų sprogimas. Neilgai truko gal kelias sekundes ar minutes. Po to buvo visiška tyla. Toje vietoje, kur buvo matoma kariuomenė, kaip siena juodų dūmų, visiškai nieko nesimatė, tik tolimi automatų šūviai buvo girdėti. Tada vadas Vanagas įsakė visiems keltis ir eiti. O mano kulkosvaidininkui liepė, jei šaudys, tai pridengti. Bet toje vietoje nebuvo jokio garso, tada ir mes juos pasivijome ir ėjome, kur vedė vadas. Gerai prisimenu, kad ėjom gana toli, aplenkdami kelis kalnus, net mano buvo mintis, kad gal čia mūsų neieškos. Apsistojome nurodytame kalne.Visi pasiruošėme vėl laukti kariuomenės. Negaliu pasakyti, kiek laiko truko, kai pasigirdo didelis šaudymas. Tuomet pagalvojome, kad gal kur su mūsų kovotoju susidūrė. Ir vėl po kurio laiko buvo didelis šaudymas. Bet pasirodo, kad kariuomenė eidama į kiekvieną kalną darė puolimą, bet kai mūsų nerasdavo ėjo tolyn Kariuomenė ėjo vienu būriu. Gal nesitikėjo ir prie šio kalno puolimo, bet kai prisiartino labai artį, tai vadas davė komandą šaudyti. Ir vėl pasikartojo toks mūšis. Visiems buvo pasakyta palikti tą vietą ir eiti toliau, nes gali apsupti mus žiedu. Pasitraukėme jau tolyn, buvo girdėti tik tolimi šūviai…

    Paėjome toliau ir vadas Vanagas pasakė, kad mes jau atkirsti nuo ginklų Dabar leido gelbėtis kaip kas sugeba. Jeigu kas dar turi šovinių, tai liepė palikti. Mes skirstėmės grupelėmis ir reikėjo prasiveržti iš apsupimo. Mano brolis Pranas (slapyvardis Kalniniškėnas) atėjo su savo skyrininku ir sako, jei kas norite einam su manim, aš čia gerai žinau visas vietas ir išvesiu. Aš su broliu sutikau .Dar vienas iš to paties skyriaus (slapyvardis Basanavičius)ėjo. Mes ėjom, kur vedė mano brolio skyrininkas. Priėjome prie saugomos iškirstos linijos ir matom, kad ant kalno stovi kareivis su ginklu. Mūsų vadovas pasakė visiems sustoti vienoje eilėje ir kai pasakysiu tada visi kartu bėgsime, tai vistiek kuris liksime. Jis nestojo kus nors  vidury, kad liktų gyvas, bet stojo pavojingiausioje vietoje ten, kur galėjo pirma kulka kliudyti.

    Laimingai perbegom į tokį raistą, kur vandens buvo beveik iki juosmens.Tada vadovas sako pasižiūrėkite ar nekliudė kulkos. Visi apsičiupinėtom save, bet nieko nesijautė, tik vadovas sako štai mario lietpaltyje skylutės kelios, į mane pažvelgęs sako, kad ir tavo rankove nudrėksta. Aš sakau, gal kur nors į šakas,o jis sako, kad į šakas taip nebūna.

    Dabar sako vadovas skiriamės po du nebus taip pstebima. Šautuvus numetėm į vandenį. Mes eisime į Lazdijų upelį, o aš su broliu pasakėme, kad eisime į Šeštokus. Tenai mūsų gerai žinomas  žmogus (Liutkauskas). Bėgt nebėgom, bet toks smarkus žingsnis buvo, kad vargu ar kas būtų bėgte pavijęs. lr staiga matom raitas rusas ant arklio su žiūronais į mus žiūri. Brolis sako jis mus pastebėjo ir sako, ištraukęs granatą susisprogdinam. O aš jam pasakiau, kad aš nesutinku ir pasakiau, kad būkim pasiruošę. Kaip lieps rankas pakelt, tada sprogdinsime granatas, nes abu turėjom po granatą. lr taip priėjom ten, kur galvojom, o Šeimininkas Liutkauskas kapojo šakas.  Jis mus nuvedė į tvartą ir pasakė, ar jūs lįskite po mėšlu ar ant tvarto, nes gyvulių nebuvo, tuščias tvartas. Tada pasidairėm ir mintis lipt ant tvarto, nes mėšlą sujudinsi bus žymu, kad čia, kas yra. Bet tvartas molinis, aukštas, nežinau kaip mes ten užlipom, stogas dengtas skiedrom, tai pasidarėm plyšelį ir stebim. Neužilgo žiūrim šeimininkas rodo ranka kareiviam, o jų buvo gal 6-8. Bet vienas, matyt, vyresnis priėjo atidarė tvarto duris, pažiūrėjo ir vėl uždarė. Pradėjo temti, šeimininkė atnešė valgyti ir pasakė, kad nieko negirdėti, rusų nematyti. Tada šeimininkas Liutkauskas papasakojo, kad aš juos apkvailinau, pasakiau, kad mačiau nubėgo per kiemą ir jau jie negrįžo. Gal buvo kokia pirma valanda nakties, mes išėjome pasiklausydami. Buvo labai graži naktis, nieko nesigirdėjo. Ir  taip traukėme namo, .arčiau Krosnos, per pušynėlį perėjom į Atesninkėlių  kaimo galą. lr taip priėjom savo kaimą, nors į namus buvo nesaugu, nes dažnai apgaule kareiviai ir stribai laukdavo mūs pareinant. Bet mes turėjom kaimo laukuose gerą žmogų, senutę Ivanauskienę, tai ji nueidavo ir patikrindavo, ar kas nesaugoja. 0 mes namuose turėjom, savo laukuose ir prie trobesių bunkerius, septynis įvairiose vietose.

    Tai tiek galiu pasakyti apie savo buvimą tame mūšyje Aš pasakoju tai, ką aš pats veikiau, nes man nepatinka, kai rašoma visiškai nesąmoningi, nebūti dalykai.

    Apie tolimesnę įvykių eigą galite paskaityti čia.

    Šių įvykių yra garso įrašą rasite čia.

  • Iš vaikystės prisimenu, kokia mūsų šeima buvo. Tėvas Pranciškus Juškauskas, motina Anelė Juškauskienė. Turėjo jie 36 ha žemės. Šeimos sudėtis buvo 4 sūnūs ir 3 dukros. Vyriausioji dukra Albina gim. 1914 metais vyriausias sūnus Gediminas 1916 melais. Jaunesnieji sūnus Antanas 1919 metais Pranas 1921 metais ir Aš – Alfonsas 1923. Dukros Anelė 1924 metais, Janė 1929 metais.

    Visi dirbome savo ūkyje. Vaikai mokėsi ŽŪ mokykloje. Vienas dailės mokykloje. Jaunesniosios seserys mokėsi gimnazijoje. Gyvenome pasiturinčiai. Rusams okupavus Lietuvą, nuo 1939 metų brolis buvo pašalintas iš dailės mokyklos, kaip “buožės vaikas”. Brolis Gediminas buvo tarnavęs Alytaus 1 pulko Birutės batalijone eiliniu. Ūkininkų vaikams buvo leidžiama pasirinkti trumpesnį tarnavimo laikotarpį (7 mėnesius,o ne 1,5 metų), bet reikėjo per 7 metus atitarnauti po viena, mėnesį. Buvo duotas arklys su visa jo įranga ir visi kariški drabužiai bei kardas, išskyrus kariškio ginklo nedavė. Rusams perėmus kariuomenę, iš brolio buvo atimta viskas kas yra …tik paliko kariškus drabužius, visą kitų, kas buvo lietuviška, nuimti. Gediminui buvo paskirta 7 ha žemės, buvo atimta kaip iš “buožės vaiko”. Šeima buvo užrašyta išvežti. Dar nebuvo paskelbta stoti į tarybinę armiją, bet brolį Gediminą vieną dieną sulaikė ir uždarė tardymui. Dviems dienoms praėjus, naktį, jie išsivedė į Simno kapines. Broliui buvo liepta bėgti, rusai į jį šaudė, bet nepataikė. Taip jis parbėgo namo ir daugiau jau nebesirodė. Gediminas susitiko savo kariuomenės draugus ir nusprendė kovoti prieš komunistus. Septyniolika raitų vyrų, kariškais Lietuvos drabužiais tai jau buvo 1944 metais. Apsiginklavę buvo gerai. Neturėjo nuolatinės vietos, Krokialaukio miškelis, Aniškio miškelis, Cijuntškio Rinkoto miškelis. Bet kai jau Kalniniškės miške buvo suburtas būrys Lakūno, tuomet iš vadovybės buvo gautas įsakymas eiti prie didesnės grupės, nes juos gali sunaikinti. Ir brolis Gediminas perėjo į Kalniniškės mišką į Lakūno būrį. Aš Alfonsus buvau pasidaręs metrikus 1928metų. O Pranas 1927 metų. Pagal amžių buvom neliečiami, bet vieną dieną mane suėmė, nes man buvo užrišta bintu šunvotė, bet patikrinus daktarui buvau paleistus po 3 dienų. O stribai žinoję mane buvo nepatenkinti, tada  jie sugalvojo mane negyvą parvežti, banditą.

    Namuose mane radę, paėmė ir vežėsi į Simną visi girti stribai tai pavežėję į kaimo galą liepė palikti maistą ir bėgti namo. Aš bėgau, o stribai  šaudė. Kulkos į žeme šalia manes, bet nekliudė. Parbėgęs papasakojau broliams, tada visi pasitarėme. Kitos išeities nebuvo tik stoti į partizanų būrį. Nes jau brolis buvo partizanas Lakūno būrio. Tada broliai Antanas, Pranas aš ir Austrevičiaus Juozas nuėjom į būrį kadangi brolis Gediminas jau buvo žinomas. Tada mus mielai priėmė, davė slapyvardžius, išdavė ginkus, prisiekdino, išskyrstė visus: perdavė skyrininkams nurodė visą tvarką kas galima, o ko neturi daryti griežtai laikytis nurodymų savo skyrininkų, savivalis iššėjimas iš stovyklos – priesaikos sulaužymas. Man buvo duotas Pakalniškio slapyvardis.

    Pasakjimą toliau skaitykite čia.