Pasakojimas apie partizanus

Sovietų armija liko laisva nuo fronto ir lyg kirminai užpuolė mūsų miškus. Apsupdavo miško kvartalus, apeidavo kiekvieną medelį.

Kartą ankstų rytą ėjome į žvalgybą: trys vyrai ir aš. Miško pakraštyje pro žiūronus pastebėjome iš žolių kyšančias rusų kareivių kepures. Buvome netoli jų. Traukėmės atsargiai, bet nelauktai trakštelėjo šaka po kojomis… Kareiviai pašoko, ėmė dairytis. Laimė, miškas paslėpė mus. Dažniausiai vyrai pasilikdavo miške, o pasižvalgyti išeidavau aš.

Ėmė rastis rusų užverbuotų išdavikų. Vieną dieną į mišką atėjo svečias, Jonas Miškinis iš Maslaukos kaimo, Vytauto Miškinio-Sakalo brolis. Jis buvo ką tik sugrįžęs iš Raudonosios armijos. Pasisiūlė būti ryšininku. Brolis Vytas-Sakalas ir kiti vyrai Jonu patikėjo. O jis netrukus atvažiavo su keliais sunkvežimiais rusų kareivių. Atvedė juos į mišką, tiesiai prie bunkerio. Nors buvo apsigaubęs karišku rusišku apsiaustu su kapišonu, žmonės jį atpažino. Mūšis buvo nelygus. Iš miško išvažiavo vežimas, kuriame gulėjo negyvas Jono brolis Vytas-Sakalas, dar du nukauti partizanai ir sužeistas dejavo Jonas Oškutis-Briedis, Vyto pusbrolis. Salia vežimo varomas ėjo gyvas paimtas Oškutis-Kurmis, Jono pusbrolis. Pasklido kalbos, kad tai jis išdavęs partizanus. Tiktai gerokai vėliau paaiškėjo, kad tai padarė Jonas Miškinis. Šis išdavikas ir dabar gyvena, turi šeimą…

Mirties šmėkla mus sekiojo visur. Laukėme stebuklo iš Amerikos, bet veltui. Pagalvodavau, kad, žuvus tiekui draugų, gal greitai ir man ateis eilė… Bet pirmiau žuvo būrio vadas Antanas Radžius-Sturmas, kilęs nuo Valkininkų ir ten partizanavęs. Jis buvo man artimas žmogus. Žuvo jis prie Daugų. Kaip mokėdama sudėjau apie jį dainą: „ Tu buvai toks narsus ir galingas, I Šturmo vardą paskyrė draugai…”

Vieną rytą atėjau į Barčių kaimą pas ryšininkę Bronę Ratkevičienę (tuomet dar neištekėjusią merginą). O ten – pilna rusų! Enkavedistams pasakiau, kad abi buvom susitarusios važiuoti į Vilnių ir dėl to atėjau. Patikėjo, nes mano pase (netikrame) buvo Vilniaus registracijos įrašas. Paleido.

Tapačią dieną nuėjaupas kitą ryšininkę. Per aukštą žolę prišliaužiau gana arti prie jos namų. Regis, pašalinių nebuvo, ir iš krūmų drąsiai įėjau į kiemą… Ir staiga rusiškai: – “Stoj! kuda idioš?” Sulaikė ir išlaikė iki vakaro. Temstant kažkur išsivedė. Širdis sudrebėjo: naktį gali išniekinti… Mirties nebijojau, bet bijojau pažeminimo. Atvedė mane į jau minėtos Bronės namus ir ėmė tardyti. Išlaikė tris dienas. Temstant rusai išeidavo į miškus, tykodavo partizanų, o rytą sugrįždavo vos pavilkdami kojas. Šis įvykis man nebūtų geruoju pasibaigęs, jeigu kareivių viršininko pavaduotojas nebūtų pradėjęs man pirštis… Vienas kareivis iš jo pasišaipė: -,, Durniau, ” – sakė tas, – jai reikia, kad kepurėje būtų arkliukas, o tavo — žvaigždė… ” Tas pavaduotojas mane paleido, pažadėjęs atvažiuoti pas mane į Vilnių…

1948 vasario 18 pavakarę kaimynų mergaitė pasakė, kad ateina rusai. Bet parodė ne į tą pusę, ir aš nubėgau tiesiai į juos. Sulaikė. Grąžino į trobą. Klojime ir tvarte išbadė šiaudus. Kur banditai? Kur bunkeris? Nakčiai prinešė į trobą šiaudų, pastatė lauke sargybą, patys sugulė. Aš gulėjau ant suolo. Prieš rytą šūviai! Nubudus pamačiau, kad palei duris voliojasi sužeistas kareivis. Aprimus šūviams, rusai pareikalavo, kad šeimininkas pakinkytų arklį. Bet šeimininkas sunkiai sirgo. Pasišoviau pakinkyti aš. O pati sau galvojau: pabėgsiu… Kur tau! Pasakė, kad esu areštuota. Skrebas išsivarė laukan. Buvo labai vėjuota ir šalta, o aš plonai apsirengusi. Skrebas prie tvarto mane apdaužė ir liepė gultis ant sušalusios žemės. Gulėjau ilgai. Jau atrodė, kad ir nebešalta. Atėjęs rusas kareivis liepė keltis. Sustingusi vos pajudėjau. Paskui troboje taip krėtė šaltis, kad žodžio negalėjau ištarti.

Varėnos “priimamajame” ant grindų buvo numesta šviežiu krauju permirkusi pagalvė ir antklodė, iš po jų kyšojo kruvina aprišta galva. Tardytojas ją purtė, reikalavo banditų pavardžių, o leisgyvė žmogysta tiktai dejavo. Užmetė ją ant neštuvų ir išnešė. Pagalvojau, kad ir manęs tas pats laukia.

Tardė daugiausia naktimis. Mušė pasmakrę kumščiu, vanojo gumine lazda. Ir maloniai bandė prakalbinti: pasakysi – viskuo tave aprūpinsime…

Išlaikė Varėnoje mėnesį. Kameroje nebuvo šviesos, pilna žiurkių. Gal būtų ir paleidę, nes vaidinau našlaitę tarnaitę. Meldžiau Švenčiausiąją Mariją, kad pamirščiau viską, ką žinojau. Pervedė į kitą kamerą, o joje buvo šnipė Marė L., gyveno Varėnoje. Ji ir išdavė mane.

Vilniaus MGB kalėjime išlaikė penkis mėnesius. Vaikščiojau pasiremdama sienas. Lukiškių kalėjime susitikau ir su tąja aprišta galva. Tai buvo Elytė Ališauskaitė. Prieš suėmimą ji mokėsi medicinos seserų mokykloje. Kartą parvažiavusi namo, sužinojo, kad netoli bunkeryje yra sužeistas partizanas. Nuėjo jo sutvarstyti. Ten užklupo rusai. Partizanai gyvi nepasidavė: susisprogdino granatomis, o ji liko gyva, bet labai sužalota. Gydytoja pasakiusi, kad galinti apakti. Buvau kartu su ja 10-ajame Mordovijos lageryje. Elytė tematė viena akimi, ir tai silpnai.

Sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės – dėl jos mes kovojom. Bet nesulaukiau teisybės: su mumis karą tęsia tie patys komunistai, kaip ir anuomet. Ir savijauta, kaip tuomet, tik kad ne už grotų…

Kazimiera Pūraitė-Laimutė